Don't Open the Doors.

Vėlyvas vakaras rudeniniame fone. Apleistas senas pastatas, o jame trys gyvenimo blaškomi vyriškiai. Ramiai sėdi susiradę aptrūnijusias kėdes ir iš lentų susistatę stalą. Stalo žaidimų vakaras keisčiausiose vietovėse. Vienas iš jų ( Kajus) laukdamas kol baigsis žaidimo partija, kurią jis jau pralaimėjo, slampinėjo po keistus apleistus kambarius, kol galiausiai priėjo kitaip atrodančas duris, nei visos kitos visame pastate. Lėtai pravėrė, o ten tinklas pakambintas nuo sienos iki sienos, tarsi milžiniškas hamakas iš kurio negali iškristi. Palenkus galvą žemyn, 2-3 metrai nuo tinklo, mėlynuoja vanduo it gėlas baseinas. Apsidairius atidžiau, Kajus pamato virvę, kuri kabo lygiai per kambario vidurį, nusileidžianti nuo lubį iki tinklo. Jis vienas prisitraukia virvę su rankom, įsikabina tvirtai ir pirmyn suktis, kaip kad vaikystėj visi virš vandens supynes pasidarę. Atsispyrė iš visų visų jėgų ir didžiausiu mostu pirmyn į keistąjį kambariuką iki priešais esančios baltos sienos.. Bent jau taip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Vos įšokus į kambarį ant priešais esančios baltos sienos pasirodė įvairūs užrašai, kurių ankščiau čia nebvuo, ar bent jau tikrai nepastebėjo Kajus  : "Hi?.. How are you ? Are you feeling fine? Really? .. " Tiek kiek spėjo perskaityti..  jų buvo ir daugiau, bet svyravimas į vieną pusę stojo ir vaikinui teko apsisukt į kitą pusę. Ant priešais esančios sienos taip pat lūkuriavo keisti užrašai : " You think you can get away ? You think you can ignore me ? Talk to me when Im talking to you! " Ir svyravimas į šią pusę taip pat buvo prie pat pabaigos. Lengvai ir nedrąsiai.. su neabejotinu sumišimu akyse. . kas čia per žodžiai.. kas juos užrašė.. ir kodėl ? prieš įlipant į kambarį rodos you nebuvo.. Jų tikrai nebuvo. Kajui buvo smalsu kas toliau buvo parašyta ant pirmos sienos.. taik o jis nespėjo perskaityti.. Bet vos apsisukus jo širdis pradėjo baladotis dar labiau. Žodžiai.. jie nebebuvo tokie patys. Siena tarsi visai kita ir kitaip aprašinėta. Šį kartą nebe juoda anglimi, kaip iš prdžių atrodė, o .. krauju. " You're going to scream! I promise to you.  Thank you for opening the door. Its going to be FUN! ." Vaikinas pasileido nuo virvės ir įkrito į tinklą.. besiblaškydamas ir besikeberiodamas pažvelgė žemyn ir baseine iki tol atrodęs normalus vanduo dabar švietė kruvinai. Visur kliūdamas ir sunkiai šliauždamas , šiaip ne taip išsikabarojo iš to kambario susirinkęs raktus. Tik jis nepastebėjo vieno fakto.. vienu raktu buvo per daug. Išbėgo jis iš kambario drebančiom kojom ir sumišusiu žvilgsniu žvelgė į kitus du draugus. Nė vienas nesuprato ką jo tas žvilgsnis turėtų reikšti, . Nei vienas nepatikėjo ir tuom ką vaikinas nupasakojo.. Jie tik pravėrė duris, apžvelgė kambarį, pažiūrėjo į normalų baseiną, baltas sienas ir numojo ranka į svajotojo pasakojimus.  Tada Kajus pats pradėjo galvoti, kad gal tai tik sapnas, išsigalvojimas, haliucinacija, nuovargio požymis ar kain kas, bet tai juk negalėjo būti tikra. Dar kelioliką minučių pasėdėjo, patūpinėjo , pasidairė , apmąstė ir nusprendęs, kad tai tik nevykęs pasamonės pokštas , susirinko daiktus , susigraibė visus raktus ir pamatė vieną papildomą raktą. Kam jis reikalingas?.. Nuo ko? Nė vienas nežinojo, bet dėl visa ko įsimetė jį kišenėn ir pajudėjo iš tų keistų namų.  Išeidami vaikinai sutiko seną pažįstamą. pasisveikino lyg niekur nieko, persimetė keliais žodžiais ir apsilenkė toliau kas sau. Beeidami toliau sutiko moteriškę, kuri kažkodėl maskatavosi prie nedidelio skardžio su visokiai prailgintuvais.. Sudomino.  Ką tokiu metu galima veikti.. Prie skardžio.. su prailgintuvais? Reik nueiti pasmalsauti..
 Tai buvo kažkieno tarnaitė. Ji tik vykdė nurodymus..bent jau taip sakė.. Išklausius visko, ką turi pasakyti moteriškė.. o ji pasakė nedaug, vyriškiai paprašė tų nurodymų nevykdyti, nes jie keisti .. ir išvis kas tokių nesaonių prisigalvoja. Tai atrodė įtartina.. ypač tam kambary pabuvojusiam Kajui. Kažkas čia netaip.. ir ta tarnaitė keista, jos čia būti neturėtų.. irtikriausiai tikslas jos visai kitoks, nei mums pasakė.  Tvyrojo bloga nuojauta, tarsi kažkas tuoj turėtų įvykti. Ir visai staiga netoliese medyje kažkoks vyras sujungė laidus ir paleido srovę. nutvieskė  žaibas ir gilus gilus gilus juokas pasklido visų ausyse. Susvyravo medis ir išlindo šešėlis.. neryškus  bet moteriškos formos ir ilgais plaukais..  neryškus ir permatomas. Keista, bet jį matė tik tas vienintelis vaikinas Kajus. Išsigandęs baisiausiai nesuprasdamas kas dedasi, o kiti dar kreiviau žiūrėjo į jį. Bet netrukus ir kiti pamatė atspindį lange. Tik atspindį ir daugiau nieko. Figūra priskrido ir momentu visiems pasidarė ryški ryški it priešais stovintis žmogus. Nusišypsojo geliančia kiaurai kruvina savo šypsena  ir pranyko tiesiai į sieną, o toje vietoje atsirado kaboti negyvas žmogus.. tas pats su kuriuo prasilenkė einant iš to keisto namo. Niekas nesuprato kas dedasi. Kajus kaltino tik save, kad pradarė duris.. kad išvadavo demoną iš namų. Vos ji pasirodydavo, nusinešdavo kieno nors gyvybę, mažą ir gležną. O toje vietoje,kur ji dingdavo, likdavo tik negyvas, sustingęs, kadaisę buvęs.. žmogus.

Tyliai išeiti

 Tai sapnas. Aš žinau, kad tai sapnas.. Tik..  kaip man,  per daug ramus. Kur zombiai? Kur monstrai ? Kur baisybės nuo kurių reikėtų bėgti? Mano pasamonė niekada rami nebūna, o jos kūriniai visada pranoksta mano vaizduotę....

Kai viskas taip pažįstama.. taip rodos įsimintinai matyta, bet skirtumas tas, kad iki šiol jauteisi saugiau, nei kažkada iš prisiminimų. Tu tai žinai, kad šis suvokimas iki nieko gero neprives ir tau galiausiai vis tiek teks bėgti ..Paradoksaliai nuo bėgimo nepabėgsi.   Klaidžioji, rodos, jau seniai pažįstamais baugiais koridoriais, laipioji nepatikimais laiptais.. o tikslas koks.. Koks jis ? Do you have one ?  Ir dabar išgirsti. Štai tas tūnojęs pavojus, kampe susirietęs it šešėlis tamsos . Nežinai kas tai, nežinai iš kur, bet žinai tik viena - turi bėgti kuo toliau, nes kitaip tau galas. Mirtis pabudo. Bėgu kiek tik kojos neša, kiek tik laiko ir išgali, bet jaučiu, kad to nepakanka. Jei nerasiu tikslo, mane galiausiai sugaus. Galiausiai įkliūsiu į spąstus . Apsidairau ir matau, kad bėgu ne viena. Keistas jaunuolis rodos bėga šalia ir jis turi tikslą. Jis žino kur pasislėpti. Bėgu kartu. Keisti koridoių vingiai, laiptai vedantys tai aukštyn tai žemyn , keisti tiltai, kurie atrodo kaip niekas daugiau . viskas keista ir nematyta. Išsišakojimai, patys įvairiausi ir rodos jau nebesuspėsiu kartu, bet pakeleivis staigiai šoka nuo tilto , tarsi persirikiuodamas į kitą kelia ir mėtydamas pėdsakus. Su baime, bet mėginu sekti paskui jį toliau. Pribėgam milžiniškas duris.. tarsi vartus.  Žmogus sumurma panosėj " Ir vėl teks dėžutėj užsidarius amžius tupėti". Sunkiai bet greitai rakina vartus. o dundesys už nugarų vis aiškėja didėja ir matomai artėja. Durų skląstė trakšteli ir durys atsidaro. Greit abu vidun ir duris rakinam. Vaikinukas susidoroja su spyna ir tada ant durų su kreida išpaišo keistą ženklą. Gal  tai koks prakeiksmas , o gal magiškas triukas durims apsaugoti nuo to, kad ir kas artėjo link mūsų. Čia nesustojam. bėgam toliau ilgu ir painiu koridoriumi, kol galiausiai pribėgam dar vienas duris, rodos dar tvirtesnes, kurios atsirakina dar sunkiau.. Ritualas kartojasi... Vos užrakinus duris ant jų kažkas užpaišoma. Apsisuku. Ir viskas taip keista. Tarsi būčiau atsidūrus kitam pasaulyje.. Esu name, nuosavam name ir dabar stoviu tiesiog kambaryje. Kaip taip ? Namas tai randasi lauke.. o mes bėgom tuneliais gilyn ir gilyn į žemės gelmes.  Vaikinas dėbteli  " Tai netikra. Sukūriau visa tai, kai teko ankščiau slėptis nuo mirties. Sukūriau, kad turėčiau kur slėptis ir galėčiau jį stebėti". Taip ir nesupratau kas tas "Jis". Pažiūriu pro langą, o ten kažkoks piktai atrodantis vaikinukas gretimam name savo gyvenimą gyveno. Baksteli pirštu į jį ir toliau šneka " Tai jo kaltė, kad mes čia užsidarę turim gyventi.  Jis didysis šio pasaulio monstras, kuris viską naikina. Nežinau kaip taip nutiko, bet dabar taip yra. " Aš pažiūriu į grindis.. o ten snaigė. Iš kur ji čia?.. Pažvelgiu artyn durų, pro kurias atėjome , o ten jų daugiau ir vis daugėja. Grindys tampa klampios ir jos šąla. staigia šąla ir aš pradedu tą geliantį šaltį jausti savo kojose.. Kaip jis palengva skverbiasi vis gilyn ir gylyn į mano kūną. Vaikinas pradeda bėgti iki kitų durų, aš išpaskos. Užsidarome.. pakliuvome į spąstus.. daugiau nebėra kur bėgti. Dabar tik laiko klausimas, kada mums galas. O to laiko jau liko visai nedaug. Tai buvo spąstai man. Pinklės.. į kurias pakliuvau. Aš buvau išmainyta mirčiai už vaikino gyvybę. Jis laisvas, o aš nebegyva.

Wait For Me

Viskas pradeda temti: dangus niaukiasi, saulė paskęstas juoduose debesų pursluose, žemė niūriai tamsėja sulig kiekvienu dingusiu šviesos spiduliu. I know... it's the end of the world. And only I can save it. Nobody else.. it's just me, because it's my dream. Everyone is dying around me. Everyone are in madness of killing. I know it's coming. Closer and closer. He's like a human, but not human. He had wings and could fly, but hes not an angel nor a bird. Some kind of elf, but he's not. I didn't like the situation, I felt hatred for him. I tried to run, I tried to hide. But in the end there was nothing left. Nowhere to hide.. nowhere to run. Just to face this demon I had to kill. But it was too late. Everyone already were dead. There was nothing left to save. Just me and some kind of demon. There was only one way... I had this curse. If I die from a stab into heart, I'll regenerate into parallel world. The world will be slightly different, the situation will not be the same, but.. It's like the new start with the same end. And suddenly I felt the pain. The pain I have never felt. The pain crossing through my heart into deepest parts. I'm feeling it in all possible dimensions, parallel worlds. I'm dying. . .

And then suddenly I regain consciousness in some kind of house. I'm sitting in the circle of people. I don't know them. But they feel warm and nice and cozy. I remember everything. What happened, what I felt and what I have to do now. But now I feel calm, it's easier to breath. All faces around me looks too calm. Its strange, but I like the atmosphere. And suddenly I hear the call.. I pick up the phone, slowly enclose to my ear, with dramatically slow heart beatings, and then I hear - " You can't run, you won't run, the end is here and it's the same" . I already new that. But this time I have more time to prepare. I put my phone and started to climb the stairs. The last time those stairs was the way on the roof.. but this time.. I open the doors and I find this attic, very old, but cozy. There was a granny. She smiled at me and invited to come in..

Frozen Dragons

Vos tik pasakai įsliūkinus laukan,
Ir piktai žiemai pasibeldus į duris,
Koks stebuklas tai - tik tada supranti.

Wings Of Summer

Nojus man į rankas įgrūda kažkokią detalę ir pašnibžda man tyliai į ausį ''Atėjo viskam galas ir tu esi to dalis''. Aš nieko nebesuprantu. Rodos mes turėjom išgelbėti pasaulį, bet kas dabar vyksta, aš net neturiu menkiausio supratimo. Tik keliauju pasroviui ir žiūriu kas vyksta apsidairydamas kambaryje. Senoviniai odiniai baldai, išpuošti auksu nudažytais mediniais rėmais. Tarsi iš pigių senų holivudini filmų. Bet nespėjus pilnai visko apžiūrėti, mano dėmesį patraukia iš kito kambario įeinantys vyriškiai. Rodos visi trys yra matyti, ir aš juos turėčiau pažinoti, bet kaip realiai ten yra, nepasineriu į apmastymus ir apsimetu, kad man tai nerūpi. Gal dėl to ir nežinau jų vardų. Bet aš juos pažįstu. Jie visi skuba, skubu ir aš, tik vis dar nežinau kodėl. Nuojauta kužda, kad vyksta kažkas negero, ir šie žmonės prie to prisideda. Panašu, kad ir aš išvien su jais. O turėčiau kovoti už taiką ir gėrį, bet čia kažkas ne taip. Išeiname iš prašmatnių namų ir aš stoju skersai kelio. Suvokdami, kad aš tik kliūtis, vyrai mane stumteli į šalį ir bando pagriebti skriejančią tolyn detalę. Tik tada suvokiu, kad ji yra svarbi. Labai svarbi. Tik aš vis dar nežinau kodėl. Visi staigiai sušoka į mašinas ir lekia.. lekia tolyn. Aš mėginu neatsilikti,  tik neaišku nei kur, nei kaip, nei kodėl aš tai darau. Galiausiai su mintim ''Ir kas gi gali tokio blogo ir svarbaus nutikti?'' nusuku vairą šalin ir nuvažiuoju savo keliu, kur tik akys veda. Pamiršdamas visą tai, kas ką tik nutiko , pasileidžiu savo gyvenimo keliu nesirūpindamas kitų gerove ar kažkuom panašiu kitu. What can I say?  I'm free and I don't care. Gyvenimas teka sava vaga ir tik velniai gali pasakyti, kas tikrai tą vakarą nutiko. O gal ir ne...
Guliu priekaboje, vežančioje į kažkur, ir stebiu mėlynumo nusėtą dangų, karts nuo karto pasipuošusį pūkiniais sidabro patalais. Ir staiga, šviesą užstodamas, mano ramų pogulį nutraukia senas draugas. Jis tik stovi ramiai ir žiūri į mane, tarsi norėdamas kažką pasakyti, bet negalėdamas. O gal tik nedrįsdamas nutraukti tylą, tykojusią tarp mūsų , rodos , jau visą amžinybę. Vis tik stovi vieną kitą minutę ir žiūri. Jau pradedu nekantrauti ir laukti bent žodžio iš jo lūpų, o sulaukiu tik tylos. Nejauki, bet rami tyla. Ir kur viskas dingo? Tos šypsenos, juokas, besidalijančios draugiškumu mintys, žodžiai, sakiniai, pasauliai. Nieko nebeliko. Tik tyla ir šaltis. Staiga su dar daugiau baimės persmelktu veidu jis palinksta žemyn ir pakužda ''Kur dingo ta visa muzika?''  Tik tada suvokiu, kad jis teisus. Kur muzika, kur garsai, kur dainos, kodėl visa to nebėra ? Kur praeitis. Kodėl aš neprisimenu praeities. Kodėl aš nieko neprisimenu kas su tuo susiję? Kodėl aš net negaliu įsivaizduoti kaip atrodo muzika, kaip ji skamba, koks jos skonis ir išvis kas ji tokia? Kur visi tie nuostabūs garsai, nešantys tiek laimės paprastiems žemės gyventojams? Kodėl tiek daug klausimų, kylančių mano galvoje? Ir kodėl aš atsakymų nerandu? Tik tada suvokiu, kad tai turėtų būti susiję su ta naktimi, kada aš nustojau rūpintis, ką tie vyriškiai darys. Aš staigiai šoku iš tos vietos, kurioje buvau, jau nebežinau ką iki tol planavau, nes galvoje sukasi tik viena mintis, išsiaiškinti kas nutiko. Keliauju atgal ieškoti mano buvusių 'draugų'. Net nežinau ar juos galima taip pavadinti. Juk jie turėjo nešti gėrį pasauliui, o ne naikinti jį. Niekada  man ramybės nedavė tas klausimas, kas jiems iš tiesų nutiko. Bet matyt ir nesužinosiu. Nuvažiuoju į tą pačią vietą, kur paskutinį kartą juos palikau, ir mano nustebimu, juos randu ten pat, rodos net nepajudėjusius, tarsi man išvykus, ten laikas būtų sustojęs ir aplinkui dar nieko nebūtų įvykę. Skubu tardyti Nojų ir aiškintis, kas per detalė, kuom ji svarbi ir kas jiem visiems nutiko, kad jie nori kažką sunaikinti. Deja, atakymų nesulaukiu, apart kažkokių beprasmiškų paistalų apie religijas, tikėjimą ir kažkokę esybę, kuri yra susijusi su vienetu ir dvejetu, o po viso to teliks vienetas ir trejetas. Antroji esybė tiesiog išnyks padarydama pasaulį geresniu. Iki šiol nesuprantu, ką tie pasitalai galėtų reikšti. Ir aplamai apie ką jis kalbėjo, tačiau vis bandau perspėti pasekmes viso to. Mėginu aiškinti, kad jie ištrins šio pasaulio praeities egzistavimą. Tačiau mano visos pastangos nueina veltui. Nesu aš nei pakankamai stiprus, kad galėčiau visus nutėkšti šalin ir sustabdyti nuo šios beprotybės, nei pakankamai įtakingas, kad papraščiausiai imtų ir paklausytų manęs. Kodėl viskas visada taip sudėtinga? Kodėl negalima papraščiausiai susitarti geruoju? Bet laiko gaišti negalėjau ir aš, tad net nepagalvojęs, ką darysiu toliau, smogiau Nojui į veidą ir pamėginau atimti tą prakeiktą detalę. Kaip ir nujaučiau, mano pastangos buvo beprasmės, taip tik supykdžiau visus aplinkui ir nepastebėjau, kaip į mano pusę atskrieja metalinis laužtuvas. Nesugebėjau aš jo išvengti ir nemanau, kad aplamai buvo įmanoma tai padaryti, tikrai ne man, neesu gerų refleksų žmogus, tad gavau gerą smūgį į galvą. Tikriausiai  kaip tik tada nukritęs atsijungiau. Nes galva liko tuščia, jokių minčių, jokių prisiminimų, kurie kažką reikštų. Nubundu pievoje, pilnoje spalvotų gėlių. Ir man niekas daugiau aplink nerūpi. Tos nepasakomos spalvos ir nuostabus kvapas. Širdyje kažkas kužda, kad užmiršau kažką svarbaus, lygiai tap pat, kaip ir tuštuma sako, jog kažko netekau. Bet ne dabartinis laikas skirtas ieškojimams. Pasiliksiu čia dar truputėlį, toje pievoje, tarp margų spalvų ir kvapų, kur viskas gražu ir nuostabu. O kas prarasta - nebesvarbu.