Keistas daiktas tos nuotaika. Rodos atsiranda iš niekur ir dingsta į niekur. Taip staigiai.. Ir kas galėtų pagalvoti, kad rodos nieko nereiškiantys žodžiai šitaip gali pakeisti žmogaus savijautą, mintis, jausmus, dieną, o gal net gyvenimą... Vieną akimirką trykšti šiltais jausmais, gėriu, užkrečiančia nuotaika, o kitą ji ima į niekur ir dingsta.. Pasidarai šaltas, bejausmis, niūrus, liūdnas, piktas ir visoks kitoks, neigiamos nuotaikos nešėjas.
Taaaaip.. Ta nuotaikų kaita.. Ji mane aplanko beveik kiekvieną dieną. Tad šiandien ir neišimtis. Aš nesiskundžiu. Tikrai ne. Man patinka būti ir linksmai, ir liūdnai.. Net nežinau kodėl, bet labiau ir lengviau prisileidžiu liūdesį nei džiaugsmą.. Kažkodėl man tai asocijuojasi su tikresniais ir nuoširdesniais jausmais. Nors nesakau, kad nemėgstu džiaugtis. Tikrai gera ir šilta kartais pasidžiaugti gyvenimu. Ta saule danguje, baltapūkiais dangaus skliautais, pilnais gyvybės lietaus lašais, gyvenimo vėju, kupina stiprybės gamta, neidealiu gyvenimu.. Viskuo viskuo, kas supa mūsų mažytį, jausmų kupiną, pasaulį.
Vis grįžtant prie liūdesio.. Tiesą pasakius, aš vis dar negaliu suprasti, kodėl jis mane traukia. Ar savo paslaptingumu.. Juk liūdni žmogučiai dažniausiai slepia pačias įdomiausias istorijas, pačius jausmingiausius pasakojimus, pačias gražiausias ir tyriausias svajones.. O gal savo tikrumu.. Nes apsimetinėti liūdnu, dažniausiai nėra tikslo, ar bent jau tikrai mažai žmonių turi noro apsimetinėti liūdnais, kai tuo metu gali tiesiog džiaugtis.. Aišku aš nešneku apie sau naudos siekiančius žmogėdras.. Ne..
Kad ir kaip bebūtų.. Žinau, kad tikrai niekad neatsisakysiu paliūdėti. Nes tik tada galima išvalyti mintis ir apie viską pradėti galvoti realiai, racionaliai. Juk smagu šaltą vakarą atsisėsti prie lango, su šiltu puodeliu kavos ar visą sielą ir kūną sušildančia arbata, ir pasvajoti apie tai, ką dar nesi svajojęs, galvoti apie tai, ką dar nesi galvojęs.. Tiesiog pasigauti pro šalį lekiančių minčių saujelę ir ją sudėti tvarkingai ant balto popieriaus lapo, ar tiesiog paverst idealiais muzikos garsais.. Liūdesys nėra blogai. Juk ne be reikalo sakoma, kad liūdniausi žmonės būna kūrybingiausi.. Aš tuom tikiu. (:
Vis grįžtant prie liūdesio.. Tiesą pasakius, aš vis dar negaliu suprasti, kodėl jis mane traukia. Ar savo paslaptingumu.. Juk liūdni žmogučiai dažniausiai slepia pačias įdomiausias istorijas, pačius jausmingiausius pasakojimus, pačias gražiausias ir tyriausias svajones.. O gal savo tikrumu.. Nes apsimetinėti liūdnu, dažniausiai nėra tikslo, ar bent jau tikrai mažai žmonių turi noro apsimetinėti liūdnais, kai tuo metu gali tiesiog džiaugtis.. Aišku aš nešneku apie sau naudos siekiančius žmogėdras.. Ne..
Kad ir kaip bebūtų.. Žinau, kad tikrai niekad neatsisakysiu paliūdėti. Nes tik tada galima išvalyti mintis ir apie viską pradėti galvoti realiai, racionaliai. Juk smagu šaltą vakarą atsisėsti prie lango, su šiltu puodeliu kavos ar visą sielą ir kūną sušildančia arbata, ir pasvajoti apie tai, ką dar nesi svajojęs, galvoti apie tai, ką dar nesi galvojęs.. Tiesiog pasigauti pro šalį lekiančių minčių saujelę ir ją sudėti tvarkingai ant balto popieriaus lapo, ar tiesiog paverst idealiais muzikos garsais.. Liūdesys nėra blogai. Juk ne be reikalo sakoma, kad liūdniausi žmonės būna kūrybingiausi.. Aš tuom tikiu. (:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą