Nepamenu nei kada, nei kur, nei kaip tai prasidėjo. Bet vis dar galvoje sukosi pokalbis su leprikonais. Žinojau, kad ir šį kartą jie mano pusėje. Jie man padės, nes tik jie supranta dabartinę padėtį lygiai taip pat, kaip ir aš. Ir jau žinau kad radau ją. Matau ją. Aš jau visai netoli. Vargšas padarėlis, vis silpstantis ir silpstantis narve. Niekšai, kaip jie drįso pasityčioti iš tyro angelo gyvenančio tarp mūsų. Jos šviesa jau akyse blėso. Iš to buvo galima spręsti, kad skriejanti žvaigždė buvo jau netoli. Tad netoli buvo ir galas. Bet jei pasaulio išgelbėjimas reiškė, kad aš jį turiu sunaikinti, tai būtinai tai padarysiu. Negaliu praleisti tokios nuostabios progos. Tai bus paskutinis mano šokis. Paskutinė skambės mano nata.. Taip MANO daina, mano pasirodymas. Ir viskas bus tobulai surežisuota. Aš tai žinau, jau tai išgyvenau.
Prisiminimai pasakojo, kad praitam gyvenime iš mergaitės gavau bombą. Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Narve virš jos tinklu buvo perskirti du rutuliai. Vienas švytėjo rožine spalva, kitas purpurine. Vienintelis klausimas , kuris iš jų yra mergaitės gyvybė ir kuris iš jų yra tas, kurio man reikia, kuris man padės surengtį paskutinį žmonijos šou.
Nugvelbiau rožinį ir iškart supratau padaręs klaidą. Angeliška šviesa, sklindanti nuo jos kūno, vos ne akimirksniu pradingo, tačiau spėjau padėti jį į vietą ir šviesa stabilizavosi.. Pirma mintis kilusi buvo ta, kad aš vos nenužudžiau paskutinės vilties. Tačiau suėmiau save į vadžias ir mėginau siekti kito rutulio. Suvokimas šį kartą atėjo greičiau už patį veiksmą. Nieko nebus, pirmiau reikia gelbėti mergaitę. Viskas vyko labai greitai, vos pasiekus rutulį, jis išnyko manyje. Bet aš tai jau žinojau, nes labai panašiai viskas buvo ir praitą kartą.
Mano galvoje vis dar šmėrinėjo prisiminimai, kaip aš sunaikinau žemę. Ir kaip ta galinga jėga, pačiu reikiamiausiu momentu plėšte išsiplėšė iš mano kūno, tad žinojau, kad kolkas tai yra tinkamiausia vieta. Tik man nedavė ramybės tas klausimas, kodėl viskas kartojasi.. Kodėl aukštesnės jėgos atstatė šį pasaulį? Ir kodėl man vėl tenka tai išgyventi? Ir jei vėl viskas taip pat pasibaigs.. nejau aš vėl nubusiu.. su tais pačiais prisiminimais mano galvoje ?
Tačiau dideliems apmąstymams laiko nebuvo.. Tiesą pasakius, jo visiškai neturėjau. Veikti reikėjo tuoj pat. Mergaitė buvo dingus, bet klausimams kur, kaip, kodėl, kada laiko neturėjau. Ir tai suvokiau tik greitai bėgdamas tolyn. Mane vijosi. Matyt tam buvo priežastis, kurios nė pats nežinojau. Nujaučiau, kad mane beveik pasivijo. Ir žinojau, kad tai buvo ne žmogus. Vos man spėjus atsisukti atgal, šautuvas kabojo moteriškose rankose taikydamasis tiesiai man į makaulę. Vaizduotėje jau mačiau save krentantį nuo kulkos, tačiau įsitempę raumenys veikė be mano sutikimo. Vieninteliu spyriu iš kojos sugebėjau išmušti ginklą jai iš rankų. Antru smūgiu ją paguldyti ant žemės. Keista, bet žinojau, kad ji skausmo nejaučia, todėl nebuvo tikslo kovoti toliau. Griebiau ginklą ir mėginau bėgti toliau. Bėgdamas stebėjausi ginklo struktūra. Nieko panašaus dar nebuvau matęs. Net nežinojau, kaip tokiu ginklu naudotis, tačiau išsiaiškinti ilgai neužtruko. Mane vis dar vijosi vyriškis su vežimu, labai keistu vežimu. Įtariau, kad tikrai nenorėčiau sužinoti, kas vežimo viduje. Tačiau mano smalsumas man nedavė ramybės. Lygiai taip pat, kaip ir skreijančios kulkos pro šalį. Jos buvo keistos, kaip ir patys ginklai. Tarsi kas mažomis patrankomis šaudytų. Užtaisiau saviškį ginklą ir mėginau šaudyt atgal. Iš kelių šūvių pramušiau vežimo medinę sienelę. Pro skylę pasirodė dideli iltiniai dantys ir varvančios seilės. Tai buvo hibridinis šuo. Milžiniškas šuo. Net nenorėjau lyginti, kiek kartų jis buvo už mane didesnis. Tačiau didžiavausi numalšinęs smalsumą. O gal tiksliau tik patenkinęs vieną jo dalį. Nes iškart pradėjau smalsauti kitose srityse. Ir nespėjus galvoje suregzti minties iki galo, pajutau, kad bėgdamas atbulas, atsitrenkiau į kažką šlapio ir minkšto. Tas garsas ir pojūtis man nepatiko. Lėtai pasukau galvą ir, mano nuostabai, išvydau dar vieną tokį patį žvėrį. Visišką tamsą kelyje. Tas juodas kailis ir žalios švytinčios akys, tie iššiepti dantys ir varvančios seilės. Galvojau, kad tai būtų dramatiškai keista mirtis. Bet jau buvau pasirengęs aš galui. Tačiau keistai žavėjausi tuo padaru. Jis atrodė toks didingas, toks galingas, bet akys.. Tos žalios akys tryško skausmu, švelnumu, meilumu, kurio niekad negavo. Man jo pasidarė gaila. Kadangi jau neturėjau ką prarasti, paliečiau padaro didingą kailį, tokį švelnų it pūkas. Jaučiau kaip drąskėsi jo širdis ir su šypsena laukiau to momento, kai mano galva riedės šiuo prakeiktu skersgatviu. Bet mano galvoje pasigirdo balsas. Keistas balsas, sklindantis iš didingo šuns '' Dar niekas į mane nežiūrėjo tokiomis akimis, tokiu žvilgsniu.'' Pažvelgiau į padarą ir rodos pamačiau jo šypseną. Tada suvokiau, kad turiu naują draugą, galingą draugą savo pusėje. Padaras mane praleido ir puolė vyriškį, kuris mane vijosi. Laimėjau šiek tiek laiko, tad leidausi į kelią toliau. Galvoje vis pasirodydavo vaizdai, kaip man pasisekė pirmą kartą aktyvuoti rutulį, kuris švytintis pakilo į dangų ir pradėjo pasirodymą. Viskas buvo taip gražiai surežisuota, it idealus garsas su muzika nutvieskė visą dangų. Žinojau, kad viskas turi būti tobula. Viskas ir buvo tobula. Tas idealus sprogimas ir mirtis su plačiausia šypsena veide. Bet štai aš vėl bėgu ir ieškau savo bendrakeleivių. Atrandu juos traukinių stotyje, jei taip galima pavadinti. Viskas atrodė seniai nebegyvenama, seniai žmonių nebelankoma. Kur jie visi dingo? Tik dabar supratau, kad čia viskas apleista. Bet reikėjo keliauti toliau. Ant bėgių pastatėme vežimėlį ir su didžiausiomis dvejonėmis pradėjome riedėti. Žinojau, kad tai nekvepia geruoju. Nujaučiau kažką šalto ir paslaptingo, tačiau viltis kirbėjo, kad viskas bus gerai. Bejudant aplinkui įsijungė švieselės. Tokios spalvotos, tarsi kalėdos pačios būtų atėjusios mūsų pasitikti. Bendrakeleiviai džiūgavo ir dalijosi mintimis, kad viską reikės pakartoti, tačiau nuojauta man kuždėjo, kad sekančio karto gali nebūti.. Kelias kuo toliau tuo labiau vingiavo. Tarsi karuselės. Bet linksma buvo iki tol, kol pamatėme kelią linkstant į keistą duobę, į keistas gelmes, į tamsą. Tarsi pati praraja išsižiojusi laukė. Kuo toliau, tuo baisiau darėsi, tuo nuojauta vis labiau kuždėjo, kad metas šokti iš čia, tačiau su tom mintim aplinkui užsidegė dar daugiau švieselių. mažų mažų. Ir jos vis gilėjo taip, kad nė galo nesimatė toje gelmėje. Kai tik suvokiau, kad nebėra ko laukti ir reikia šokant griebtis už kopėčių, buvo per vėlu. Žemė pasirodė staigiai. Tačiau su ja ir atgimė viltis, kad mums gali pavykti išsikrapštyti iš čia, ir gal viskas nėra taip blogai, kaip atrodė. Tačiau... greitai suvokiau, kad klydome. Vos pasiekę žemę, visi išvirtume iš vežimo ir šviesa aplinkui dingo. Šiaip netaip atgavę pusiausvyrą suradome nutrauktus laidus. Tai buvo mus supančios tamsos priežastis. Aš to negalėjau pakęsti, tad sutvarkiau laidus ir mus apgaubė kalėdinių lempučių šviesa. Aplinkui blankia šviesa nušvito keistas urvas. Rodos kažkada gyventas. Viskas atrodė gan seniai neliesta. Kampe pamačiau spintą, priėjau prie jos. Lentynose mėtėsi įvairiausi skudurai, neįskaitomi užrašai, kažkieno senos nuotraukos. Panašu, kad šios vietos jau seniai niekas nelietė. Bet dabar mums ne tai rūpėjo. Mūsų galvose sukosi viena bendra mintis, kaip grįžti iš požemių į savąjį pasaulį. Žinojome, kad tai lengva nėra, nes besileidžiant žemyn matėme nemažą ruožą, kur jų nėra. Tad dabar ši užduotis atrodė beveik ir neįmanoma. Tada apsidairiau dar kartelį aplinkui. Visur mėtėsi senyvi daiktai, skudurai.. ir jokios užuominos ką toliau daryti. Momentu man pasivaideno sienoje į mus atbėgantis vaikinas ir rėkiantis '' Pagaliau jis mane įsileido!'' Nespėjau susivokti ką toks vaizdas galėtų reikšti. Šviesus dangus ir bėgantis žmogus tiesiai į mane. Tikriausiai viskas tik dėl tamsos ir nemažo šoko. Kitaip ir negalėjo būti, nes mes esame kažkokioje oloje, kažkokiam begaliniam urve, atskirti nuo žmogiško pasaulio.
Netyčia vėl užkliuvau už laidų ir vėl dingo šviesa. . Pakėliau galvą aukštyn ir pamačiau nuostabų reginį.. Pamačiau tokį žvaigždyną, kokio nesu savo akims regėjęs.. Viskas buvo taip tobula. Purpuriniai dangaus skliautai nusėti begalinių mažų švieselių, mažų švytinčių taškiukų, nuostabiausių žvaigždžių. Nenorėjau nuleisti galvos ir pamatyti tos skylės, kurioje dabar buvau. Tačiau teko. Reikėjo galvoti ką daryti toliau. Vėl apsižvalgiau aplinkui ir paėjęs kiek toliau nuo tos vietos iš kurios ''atskridom'' pamačiau duris. Toptelėjo mintis, kad gal visgi turi būti ir kitas išėjimas? Ta mintis nedavė ramybės, tad reikėjo pasirįžti eiti. Kelias atrodė be pabaigos ir kuo toliau tuo darėsi vėsesnis. Teko grįžti pasiimti audeklų nuo nepakeliamo šalčio. Vos grįžus prie tos vietos, iš kur nukritom, po dešne puse viskas buvo kitaip.Viskas buvo visiškai pasikeitę. Nebebuvo jokios akmeninės sienos. Vietoj jos švietė dangus su didele žalia pieva. Tolumoje matėsi keisti padarai, lyg ir žmonės. Jie mojavo ir rodos draugiškai kažką rėkė. Mes net nepagalvoję pradėjom bėgti pieva prie gyvos būtybės. Norėjom paaiškinimų, kurie mums nedavė ramybės, kas čia darosi, kur jie yra, kaip jie čia atsidūrė, kaip jiems grįžti atgal ir kas čia per vieta?.. Visi šie klausimai vieningai rėžė mūsų mintis. Tačiau vos pasiekę tą minią žmonių supratome, kad čia kažkas ne taip. Visakas taip keistai svetima. Ir žmonės.. rodos žiūri į juos.. žmonės kaip žmonės. Bet svetimi. Tarsi jaustum jų tuštumą, jų spinduliuojamą tamsą šypsenose. Sunku apibūdinti kas dėjosi aplinkui, o dar sunkiau apibūdinti mintis.
Svetimi padarai šypsojosi ir glėbesčiavo mus. Viskas atrodė tap šalta. Ir tas jų žvilgsnis į mus .. dvelkiantis šalčiu ir tyru pykčiu, blogiu. Aš apsisukau ieškodamas kelio iš kur mes atėjome.. Toje pusėje stovėjo keistas pastatas. Net negalvodamas pradėjau bėgti atgal sakydamas, kad aš privalau pamėginti lipti tomis kopėčiomis atgal. Širdyje kirbėjo begalinis noras grįžti į man pažįstamą ir artimą pasaulį. Žinojau, kad turiu bent pamėginti. Nenorėjau likti kažkokiam man visiškai svetimam pasauly.. Tačiau man beartėjant suvokiau, kad sienoje buvusi skylė- dingus. Vietoj jos tik tamsi dėmė vartų dydžio. Tik tuo metu toptelėjo mintis, ką galėjo reikšti prieš tai matytas mano vaizdas galvoje. Tas keistas vaizdas vyriškio, kuris džiaugėsi, kad pagaliau jį įsileido.. Pradėjau rėkti. be proto.. Mėginau lipti siena. Aukštyn ir aukštyn maldaudamas kad leistų bent pamėginti. Kad suteiktų man šansą bent pamėginti grįžti į ten, iš kur esu.. Tačiau suvokiau, kad mano vartai užsidarė. Kad savo paaulio nebepamatysiu. Su tomis mintimis ir iš mano gerklės sklindančiais žodžiais ''Let me in .. my world!'' nužvelgiau esamą aplinką ir suvokiau, kad tai mano galas.
