Tą vakarą pabudau nuo baisingo vėjo siūbuojamo medžių šakų gaudesio. Taip, buvo vis dar vakaras. Rodos, nei valanda nespėjo pralėkti nuo tada, kai palydėjus paskutinius saulės spindulius, užmerkiau savas akis minkštame naktiniame guolyje. Toks staigus oro pasikeitimas atrodė keistas, net gi, sakyčiau, šiek tiek įtartinas, nes šiąnakt turėjo būti rami naktis. Tyli, graži, šilta, žvaigždėta ir rami naktis. O tai kas darėsi už lango buvo visiškai priešinga ką tik apibūdintajai. Rodos, patys pragaro velniai pasistengė sukelti nemažą puotą ir nusiaubti ir taip varganą mūsų žemę. Bent tokia buvo pirmoji mintis, kuri atėjo į galvą vos tik nubudus. Nusiklojau pūkinį patalą ir pakilau nuo lovos. Nuo lango pusės atėjo šaltas ir nemaloniai užvaldantis keistas jausmas. Tas jausmas dvelkė ne tik mirtinu šalčiu, bet atrodė tarsi pati mirtis būtų tvyrojusi kažkur šalia manęs. Nors ir esu tvirta asmenybė, nesiskundžianti venatve, net priešingai, tuom besimėgaujanti, tačiau dabar visiškai neturėjau net menkiausio noro būti viena šitam prakeiktai dideliame name tokią naktį. O buvau viena. Dideliame name, apsuptame miškų. Taip, aš mėgau nuošalų gyvenimą. Tokį gyvenimą, kur man niekas netrukdo ir niekas nieko nenurodinėja. Tačiau grįžtant prie to vakaro įvykių, vos man priėjus langą, pro jį pradėjo veržtis keistas rūkas. Ūkanotai šaltą energiją skleidžiantis baltas dūmas leidosi ant grindų ir po truputį gaubė visą kambarį, o kiemą užvaldžiusi audra vis labiau įsisiautėjo. Neturėjau nei noro, tikriausiai, nei galimybės kažkur bėgti, tiesą pasakius net nežinojau nuo ko bėgti. Tik jutau, kaip aplinkui darosi vis šalčiau ir šalčiau. Vilkėjau tik plonyčius naktinukus, kurie ir taip tik mažą dalį kūno dengė, nors klausimas ar nuo tokio šalčio apsaugotų ir stori žieminiai rūbai. Šaltis skverbėsi giliai į kūną, į mintis, į širdį. Taip lyg pati būčiau Mirties dalimi. Nė nepajutau, kaip greitai suklupau ant grindų.. kaip greitai mane apleido jėgos. Viskas aplinkui darėsi vis sunkiau įžiūrima, rūkas pamažu pasiglemžė visą kambarį. Jaučiausi tarsi skęsčiau ir visai neturėčiau jėgų tam pasipriešinti. Skendau nerealioje realybėje lygiai taip pat kaip ir minčių sumaištyje. Nebesuvokiau kas tikra ir kas ne. Rodos, kad mano visas sumišęs minčių pasaulis išsiveržė į realybę, o visa tai, kas buvo anksčiau realu, liko tik kaip prisiminimas mano galvoje. Skendau miglos jūroje. Jaučiau kaip bangos glemžiasi mane vis gilyn ir gilyn. Skirtumas tik tas, kad dar vis galėjau kvėpuoti, vis dar galėjau įkvėpti į plaučius tą stingdantį ir mirtimi dvelkiantį orą. Nors ir springau juo visai kaip ir vandeniu. Tokio jausmo nesu jautus net baisiausiame savo košmare. Niekaip negalėjau suprasti iš kur jis ir kodėl aš jį jaučiu. Nerandu net tinkamų žodžių jam apibūdinti. Nežinau ar kada rasiu ir ar iš vis tokie yra.. Galiu pasakyti tik tiek, kad tuo metu jaučiaus tarsi būčiau pati Mirtis, vis bandanti atimti sau gyvybę, bet tinkamai negalinti to padaryti, nes kovojau su savimi. Nebuvau dar pilnai praradusi savo proto.. Vis dar kovojau. Tačiau mano jėgos vis silpo ir nebegalėjau priešintis, tad panirau į tamsą, vis juodesnę ir juodesnę, kol visiškai netekau sąmonės. Bent jau aš taip maniau...
