Kai tik pradėjau galvoti, kad jau suvokiau, kas aplink dedasi... Stipriai suklydau. Viskas pasisuko dar neaiškesne linkme. Nebesusigaudžiau nei apie ką kalbama, nei kas kalbama, nei kas išvis kalba. Tik stovėjau šalia žmogaus, kuris , bent jau mano nuojauta taip sakė, reiškia man labai daug. Jei tik ne viską. Aš bandau suvokti, pajausti, suprasti apie ką jis kalba, ką jis nori man pasakyti ir parodyti. Tačiau žodžių negirdžiu. Nebegirdžiu nei triukšmo, kuris visą laiką mane kankino. Tik matau kaip atsiveria širdis.. Nežinau kaip aš ją galėjau matyti, tačiau vaizdas buvo keistas ir kupinas skausmo. Tik tada pilnai suvokiau, ką aš čia veikiu. Žmogus, stovintis šalia, nori parodyti man savo skausmą, nori parodyti koks jis yra.. Jis nori, kad suprasčiau.. Visa tai keista. Mane kamuoja klausimai, kodėl man, kodėl dabar.. Bet keisčiausia, kad aš jau žinojau atsakymus į šiuos klausimus. Ta širdis buvo suvarstyta neaiškaus daikto, kas man priminė šaknis. Giliai įsiskverbusias, bejudančias šaknis. Tai atrodė taip nesuvokiama.. Bet jis pasakojo ir rodė visa tai toliau. Aš nuoširdžiai mėginau tai suprasti, perprasti .. Ir staiga jo širdis atgijo.. suvarstymas po truputį slėgo ir 'šaknys' traukėsi.. traukėsi nuo jo širdies link mano. Pajutau nežmonišką skausmą, kuris pervėrė mano širdį.. Visu kūnu jutau kaip ji dega. Protas negalėjo suvokti tokio nežmoniško skausmo.. Negalėjau įsivaizduoti, kaip jis tą skausmą tvėrė tiek metų.. Jį juntu jau vos kelias sekundes ir suprantu, kad daugiau neiškęsiu. Kaip tam žmogui tai pavyko.. Tokią žiaurastį nešiotis savyje.. Ir kuo toliau, tuo labiau mano širdis buvo varstoma kiaurai skersai išilgai.. Bet aš buvau laiminga. Laiminga, kad pasiėmiau kito skausmą.. Nežmonišką skausmą, kurio jam nebeteks jausti. Jis dabar manyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą