Apsupta patalų guliu tamsoje.. paskendus svajose.. toje žudančioje migloje.. Pabudus iš sapnų , kuriuose randu Tave.. Mieliausi košmarai.. gyvenu juose.. Kiekvieną naktį su Tavim ar be Tavęs.. iš lėto žudau .. save kiekvienam sapne.. Nubudus suprantu, kad čia ir yra ta vieta.. į kurią žmonės bijo papult numirę .. Kiekvieną rytą mirštu vis iš naujo. Apmaudu, tiesa? Bet čia jau pasakojimas kiek kitas.. Žiūriu į Tave.. tam vienišam liūdnam lange.. O gal tai tik šešėlis tamsoje.. juk tu ne čia.. Taip.. aš juk negaliu matyti tavų gilių akių.. kurios kaskart nuneša mane į giliausius jausmų vandenynus.. juk negaliu paliest tavų švelnių lūpų.. kurios kaskart priverčia užmiršti visą pasaulį.. ir ta šypsena.. heh.. ta nuostabi šypsena.. kuri šildo mano pasaulį.. kuri priverčia mano užšalusią širdį vėl pašėlusiai plakti.. ta siela.. kurios nesinori paleisti.. be galo graži ir tyra.. prie kurios baisu prisiliesti.. nes mano rankų galia.. jos viską griauna aplink mane.. Sustingus žiūriu .. į tą išlikusį miražą galvoje.. pasirodo ir žmogus gali būti tyrai laimingas bent akimirką.. Thank you for everything.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą