... mėlynais blizgiais taškiukais, atrodo, kad ką tik švietusi Saulė dingo. Bet taip nėra, nes saulė žino, kaip žemei reikia lietaus. Saulė žino, kad žemei gali atrodyt baisu, kad galbūt ateis ta diena, kai ji nebegalės pakilti ir iš naujo įkvėpt gyvybę žemei.
Tačiau tokiomis dienomis, menkiausias saulės spindulėlis gali tave sušildyt, pralinksmint ir iš naujo įkvėpt gyvybę, kad pamatytum savo visą nesuprantamą esybę. Nesvarbu, kad tave dengia milžiniški, kupini lietaus, debesys, juk giliai širdyje žinai, kad saulė yra, čia pat, gal net su tavimi, tau nežinant, tave šildo ir globoja. Nežinai? Netiki? Meluoji. Tai aš netikiu, kad negali tikėti. Netikiu, kad kiekvienas lietaus lašelis, drėkinantis tave, tau slapčia nesako, kad jis nors ir ne paskutinis, bet tu vis tiek sulauksi paskutinio, o po to jau pats žinai kas bus.
O žemė, žemė taip pat žino. Ji žino, kodėl lyja, ji žino, kad kažkada nustos lyti, ji žino, kad saulė ją šildys, taip pat ji žino, kad kažkada ateis ir mėnulio eilė. Atrodytų ji viską žino. Deja, ji žino tiek pat kiek ir saulė ar mėnulis. Ji tegali žinoti kas bus, o ne kada bus.
Pasitikėjimas. Tik pasitikėjimas gali panaikinti dvilypumą, gėrio ir blogio paieškas. Tik pasitikint, dingsta gėris ir blogis, nes tik tada gali žinoti. Tik tada gali žinoti kas bus. Nors ir nežinai kada, kartais užtenka žinoti, kad tiesiog taip bus.
Pažadas? O kam jis reikalingas, jei egzistuoja pasitikėjimas? Turbūt, jei dar nepasitiki, pažadas padeda tau, nors truputį palengvina. Bet jei jau yra pasitikėjimas, pažadas žino savo vietą ir išeina toliau klaidžioti, beieškant naujų nuotykių, naujų žinių.
Tačiau ar tu žinai? Ar žinai, kad saulė pasitiki žeme? Ar žinai, kad žemė pasitiki saule? Ar žinai, kad ir mėnulis tai yra pažadėjęs? Jei nežinai, nelauk, surask savo tiesą ... Ir nepasitikėk manimi, kol to nepatirsi.
9/3/2011 15:24
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą