šeštadienis, kovo 26, 2011

Mintys..


Žengi ir.. krenti.. greitai ir skaudžiai.. paliesdamas begalę mažų.. vos suvokiamų atomų, kurie sudaro tavo visą gyvenimą.. kurie tave laiko, kurių dėka tu pats egzistuoji. Bandai suvokti tą begalinį skaičių tų keistų dalelių.. tų padarėlių, kuriuos tesugebi įsivaizduoti kaip vieną visumą.. Net nemėgini suvokti kodėl viskas yra taip, kaip yra, iš kur tos paslaptingos jėgos, laikančios viską vienoj visumoj, kodėl viskas tiesiog nesubyra ir neišsisklaido po tolimą visatą.. kodėl išvis kažkas egzistuoja, kai laisvai galėtų tiesiog nustot tai daryt... Lieti žemę.. ir jauti.. kaip ji nenori tavęs paleist.. kaip vis traukia gilyn ir gilyn... Jauti tą nenusakomą gravitacijos jėgą, kuri tave visą gyvenimą laiko pririštą.. neleidžia judėti tolyn... vis grimzti į tą traukos liūną.. vis vyniojies plieno grandinę sau ant kaklo ir lauki.. lauki kol galėsi nušokt nuo kėdės... Guli ir bandai priešintis... sukaupi visas savo jėgas ir žinai, kad neleisi savęs įtraukti giliau.. dar giliau nei esi.. jauti, kaip tas kietas kūnas po tavim keičia savo formą, bet.. ne ilgam. Vos paėjus jis tampa tokiu pačiu, kaip iki tol, kol tavęs ten nebuvo.. O tau taip nesiseka... Tu kitoks.. kitoks nei kiti.. išskirtinis ir nepakartojimas.. tokios tobulos atomų krūvos daugiau
niekur niekas neras... Tu sugebi priešintis... Tavo visas kūnas stumias tolyn.. bet jis tik tėra tamprus padarėlis, blaškomas paslaptingų jėgų..  

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą