Traukinys. Tas nepaprastas gyvenimo traukinys, dundantis vingiuotu keliu.. Per lygumas, per kalnus, per dykumas, ledynus, jūras, vandenynus.. kurio kapitonas esi tu.. Sėdi prie lango ir žiūri.. žiūri į tolį.. ir sieki akimis dar toliau.. Keista.. nes niekas nedomina, kas lengvai pasiekiama ir pamatoma.. Visiškai netraukia dėmesio tie keisti tavo traukinio pakeleiviai.. kuriuos netyčiom įsileidi.. ir atėjus laikui.. išleidi. Tik trumpai paganai akis į juos.. Pagalvoji, kaip miela būtų juos užkalbinti ir paprašyti pasilikti ilgiau.. bet ne. . Leidi jiems savavališkai pasišalinti vos jiems užsigeidus. Išleidi, vos jie paprašo.. Žmonės sako, kad tai draugai.. kuriuos tu įsileidi į savo gyvenimą.. Ir atėjus laikui, jie išeina.. Tačiau aš galvoju kitaip.. Nematau tam šurmulį draugų.. Tai tik žmonės.. Pakeleiviai netyčia užklydę tavam traukinį. Išeini iš kabinos.. pasivaikštai.. buryje.. Susipažįsti.. ir štai turi vieną, kitą pažįstamą.. Tikriausiai gali kaltinti tik save, kad niekam neatskleidi savo paslapžių.. kad jų niekas neatskleidžia ir tau.. Kaltini tik save, kad tai tik pažįstami.. pažįstami, kurių tu realiai nepažįsti.. Galų gale jie juk visi idiotai. Lygiai taip pat, kaip ir tu pats. Todėl ir dairaisi tolyn.. Grįžti į savo kabiną ir žiūri.. Sieki kažko, kas nepasiekiama.. Bandai pamatyti tai, kas nematoma tavo akims.. Bandai suprasti gyvenimo paslaptis.. bet velniškai nesiseka ir nežinai kodėl. Sustabdai traukinį.. Ir išlipi pats.. Apsidairai.. Pavaikštai.. Supranti, kad pasaulis menkas.. žemė, kuria vaikštai - šventa .. bet kažkodėl ne tau.. Tau ji atrodo suteršta .. Suteršta tų žmonių, kurie vaikšto ja.. aplamai.. kas sumąstė tą traukinį.. kodėl aš juo važiuoju?.. sustabdykit.. noriu išlipti.. nenoriu važiuoti.. pasakiau - nebenoriu.. negi niekas nesupranta.. juk visi įlipa ir man nespėjus apsidairyti - išlipa.. tada kam išvis to reikia.. Atsisėsiu sau ant kalnelio po medeliu ir ramiai sėdėsiu visą laiką.. niekas nemaišys, netrukdys.. nesitrins aplinkui.. ir mana žemė bus šventa. Žinau, kad šventa tik man.. Bet kam tai daugiau rūpi. Juk tu gyveni. O ne kiti už tave.. Jei siunti mane velniop, tai eik ir pats ten kartu. Galų gale mes visi vienodi.. Tad su vienodom išvadom ir baigsim viską. Stovėsim ant tilto krašto ir galvosim ar jau laikas šokti.. Sakyčiau, ko tu lauki - šok.. Bet negaliu to ištarti, nes pati vis dar delsiu stabdyti sąvąjį traukinį.. vis stoviu ir žiūriu į tą sruvenantį gyvybišką vandenį. Žinai.. vanduo yra begalo gražus.. jis negyvas, bet gyvas.. Tarsi neapsisprendžianti savo esybe būtybė. Juokinga, bet visai kaip aš.. Aš negyvenu.. bet gyvenu.. kvėpuoju ir esu gyva. nenoriu. Noriu būti gyva, bet nekvėpuoti.. Lyg tyčia vakar ir negalėjau kvėpuoti.. tarsi kas užspaudę plaučius laikė, gniuždė man kvapą ir neleido įkvėpti. O žinojai, kad gyventi - skauda? beprotiškai stipriai.. kiekvienas veiksmas, kiekviena būtybė, viskas, ką gali pavadinti gyvastim, skaudina. Lygiai taip pat kaip ir mintys, kurios spaudžia ir gniuždo tave iš vidaus. tarsi kažkoks kakafoniškas klyksmas spiegia į ausis.. ir negali atsikratyti jo.. erzina... siaubingai.. noriu negalvoti..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą