Žinai.. Kiekvienas menakas žemės padarėlis būdamas mažas svajoja suaugti, nepriklausyti nuo nieko kito, tik savęs. Svajoja, kaip užaugęs bus mokytojas, didvyris, herojus... kosmonautas. . Ir augant tų svajonių vis daugėja ir daugėja.. Daugėja iki tam tikros ribos... To netvirto slenksčio, kai supranta, kad tai tik svajonės.. supranta, kad nebenori būti mokytoju.. kad herojai neegzistuoja, o kosmonautas.. na tai tiesiog beveik niekam nepasiekiama tolima svajonė... Tada pats žiūri į dangų ir galvoji..
Galvoji, koks jis nuostabus.. koks jis paslaptingas, begalinis ir nesuvokiamas.. ir tikriausiai niekad nesuvoksi jo visų paslapčių.. O tau taip smalsu... Kiekvieną vakarą vis žiūri į žvaigždes.. į tolimas ir nepasiekiamas.. Mintimis siunti savo svajas.. kažkur ten toli toli.. ir žinai, kad jos nespės sugrįžti pas Tave.. Per toli skristi joms iki Tavo norų planetos.. Tada kas vakarą galvoji vis paprastesnius norus.. Kad jiems reikėtų skrieti vis mažiau.. Kad kelias būtų vis trumpesnis.. Bet vis suvoki, kad kelias vis dar jiems ir Tau.. per ilgas.. Kol vieną vakarą.. pamatai švieselę.. Aukštai aukštai danguje. bet ji tokia šviesi.. tokia ryški ir skaisti.. Ir staiga supranti, kad ji šviečia tik Tau.. Tik Tau vienam.. O Tu į ją žiūri ir negali atitraukti akių.. ir taip kiekvieną vakarą.. žiūri ir nieko negalvoji.. nesvajoji.. nes jau esi seniai supratęs.. Tavo gyvenimas per trumpas, kad svajonės sugrįžtų pas Tave... Tiesiog žiūri ir skesti jos šviesoje.. Ir taip kiekvieną naktį.. Pažiūri ir nusišypsai.. Ta ironiškai saldžia šypsena. Ir pagalvoji.. ''Koks gyvenimas apgailėtinas.. Nugyveni tiek metų.. O Tave pradžiugina tik šios mažos žvaigždelės stebūklingi spinduliai..'' ... Tos neišpildytos svajonės..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą