Tu tylėjai ir žiūrėjai kažkur. Kažkur toli. Atrodė tarsi gyventum savo mintimis. Savo svajų šalyje. O gal ir dabartimi. Nežinau.. Man visada sunkiai sekėsi nuspėti tavo gilių žvilgsnių prasmes. Visada buvai paslaptingas.. Nors atrodo toks paprastas ir suprantamas. Tos mėlynos gilios akys.. Rodos visada tiek daug pasako.. Bet iš tiesų jos visada melavo. O gal ir ne.. Bet juk ir niekada neatskleidė tiesos. Tik toliau žiūrėjo savo paslaptingu žvilgsniu.. Ir tada.. Tada nedrąsiai ir tyliai pirmą kartą palietei mano gležnos rankos pirštus. Tarytum švelnutis vėjas apgaubiantis ką tik išdygusius.. gležnus naujus gyvenimus.. Perbraukei per juos lėtai lėtai ir švelniai iki pat delnų. Taip nedrąsiai.. bet užtikrintai.. Vis žiūrėdamas vandenyno pripildytomis akimis.. Skandinai mane jose lėtai ir negailestingai. Net nejausdamas to pats.. Nesuvokdamas nei rezultatų, nei pasekmių. Mano visą kūną užvaldė maži ir malonūs šiurpuliukai.. Tokie be galo šilti ir jaukūs. Rodos net nesuvokiau kas daros, o gal ir nenorėjau to suvokti. Gal ir nereikėjo.. Ne.. Reikėjo. Taip būtų buvę papraščiau.. Nei būti it pasiklydusiai varguolei medūzai, blaškomai muzikinių jūros bangų.. Nes man tai beprotiškai patiko.. giliai giliai širdyje. Ir geidulingai norėjau, kad liestum toliau.. nesustotum.. nepasitrauktum.. vis stipriau ir stipriau.. geidžiau.. Norėjau jaust vis labiau ir labiau.. vis arčiau ir arčiau. Tačiau staigiu judesiu atitraukiau ranką ir toliau apsimetinėjau, kad nieko nėra.. kad nieko nebuvo.. ir kad, tikriausiai, niekada nieko nebus..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą