Ir staiga sustingau. Nebežinojau ką daryti. Nesugebėjau pajudinti nė menkiausio pirštelio raumens. Net ir mintys slinko taip lėtai, tarsi būtų apsunkusios pačiais sunkiausiais akmenimis. Rodos net pačios niekur neskubėdamos. Tarsi liepdamos man įsiklausyti, jas pamatyti ir gerai ištyrinėti.. Taip lyg nesuvokčiau, kad jos yra mano pačios. Tikriausiai ir nesugebėjau to padaryti. Nes viską mačiau taip vos vos pro rūką, tarsi neryškioje švieslentėje bėgantys bereikšmiai žodžiai. O jie tokie tikrai nebuvo. Pradėjau mėginti juos įskaityti, suprasti, suvokti protu, kūnu ir siela. Ir tada, tarsi griausminga bangų mūša iš mano sielos gelmių išmušė tą jausmą. Tą keistą jausmą, su kuriuo nežinojau ką daryti.. Tada lėtai pakėliau galvą ir pažvelgiau į Tave.. Tu toliau tuo žudančiu žvilgsniu žiūri kažkur į tolį. Tu ir vėl ne čia.. Ir vėl skandini mane tame beribiame vandenyne. O gal tai tik aš.. Niekada to nežinosiu. O gal tai tik iliuzija? Ir Tavęs čia tikrai nėra? Gal Tu tik mano beribės fantazijos vaisius? Pats gardžiausias ir švenčiausias.. Jei ir taip.. Tai nenoriu nubusti iš šios iliuzijos. Nenoriu, kad paprasto vėjelio pliūpsnis sugriautų viską aplink, kas man dabar brangiausia.. Žiūriu į Tave ir pradedu savęs nekęsti.. Nekenčiu ir Tavęs.. Už tai , kad Tu šalia. Už tai, kad Tu šalia, kai man Tavęs reikia, už tai, kad Tu ne čia, už tai, kad atsiradai, esi, bet nebūsi, už tai, kad to iš vis neturėjo būti.. Už tai, kad Tu ne man. Žiūriu ir jaučiu, kaip tikrai nenorėjau Tavęs nustumti tolyn.. Rodos gražinu ranką ten pat.. Bet dabar viskas kitaip. Nebėra ten Tavosios šilumos.. Tu tik žiūri lediniu žvilgsniu ir slenkiesi tolyn, palikdamas tik mažytį prisiminimų ruožą.. Lauksiu toliau. Kaip ir iki šiol..vis laukiau. Jei tai tik dar truputis, palauksiu.. Kiek jau naktų teko laukti, kiek dienų svajoti ir nė sekundės tikrai gyventi. Bet ką aš čia paistau... Tu juk sėdi vis dar šalia. Čia pat.. Vis dar skandini mane audringoj geismų jūroj.. Kurioje laikausi tik už savo įsitikinimų virvės.. Nelemtų įsitikinimų, kad visa tai - negerai.. Ir tų, mano pasaulį skandinančių minčių, kad tu ne man.. Noriu atsikratyti jų.. Noriu nutrūkti nuo tų nelemtų geležinių lynų. Noriu pasinerti į geismų gelmes.. Bet jie kausto mane. Įrodyk, kad aš klystu.. Išlaisvink mane..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą