Kai protas suvokia prieš pasibeldžiant beprotystei tau į duris

   Prieini prie traukinio bėgių, lėtai juos nužvelgi ir pagalvoji, kaip viskas paprasta ir gražu. Pakeli galvą, ieškodamas mažų dangaus švieselių, tačiau pamatai tik mažą ir ryškų jaunaties mėnulį, bliuziškai lėtu ritmu lendantį iš juodžiausių debesų. Galvoji, kad nori viską pamiršti ir ramiai paskęsti šioje, pilnoje kasdieniškų gaidų, beprotybės pilkoje masėje. Išsitrauki cigaretę, susirandi geltoną žiebtuvėlį ir mėgini prisidegti. Vėl ir vėl, ir vėl, bet suvoki, kad vėjas ne tavo pusėje. Tada pakeli galvą ir apsidairai aplink. Pastebi visas tas pilkas būtybes, kurių nematei ligi šiolei. Jie visi tokie maži, pilki, vienodi ir kasdieniški su smilgstančiais, vos įžiūrimais pagaliukais tarp pirštų. Tai taip apmaudu. Tada atsidūsti, išsitrauki iš kišenės dėkliuką, padedi nelemtą cigaretę atgal ir giliai įkvėpdamas užsimerki. Lėtai pramerki akis, palengva pirštas nuslysta žiebtuvėlio ratuku ir tu jau žiūri į vos rusenančią liepsnelę. Ir tuo pačiu bliuzišku ritmu mėnulį atiduodi nakties tamsai, prižadėdamas jam, kad tu neprisidėsi prie tos rūke paskendusios pilkos beprotystės.

Go beyond the cover

Ėjau.. Į nežinia kur ir nežinia nuo ko. Užsukau nusipirkti kavos į savo mėgiamą vietą. Sutikau kažką pažįstamo, tačiau aš nesustojau. Nusisukau ir ėjau toliau. Bėgau nuo žmonijos. Kuo toliau , tuo labiau jaučiausi apsupta ir spaudžiama nepažįstamos esybės. Kuo toliau tuo aiškiau ėmiau suprasti, kad aš esu niekas. Visiškas niekas, nieko nereiškiantis šiam sumautam pasauly. Vis tolyn ir tolyn. brendant gilyn. Kol galiausiai stovėjau lig pusės kūno vandenyje. Bangos mane stumdė tai į vieną pusę , tai į kitą, kol suvokiau, kad turiu bėgti iš čia. Skristi tolyn. Tačiau, man nepastebėjus, banga pasiglemžė mane ir pradėjo nevaldomai blaškyti ir nešti žmonijos link. Atgal į tą kančių narvą.. iš kurio taip lengvai neištrūksi. Protui nesusivokiant bandžiau ieškoti išeities, mėginau kabintis už oro, gal lyg tyčia tuo metu jis galėtų virsti kieta mase, kuri sulaiko mane nuo pražūties. Tačiau pati mirtis mane šaukė ir laukė kol pasibelsiu į jos duris. Taip nekantriai kikendama laukė ir stebėjo pro mažą mažą plyšį. Staiga ranka užčiuopė kažką kieto. Nors ir skendau bangų putose, širdyje atgimė nauja viltis.. Nauja viltis pabėgti nuo kančios. Ir aš buvau teisi. Į mane buvo įremtas ginklas. Galingas masyvus ginklas, kuris ir išvadavo mane. Mano kelionė baigėsi. Lygiai čia pat, kartu su kančia. Mirtie, dabar aš tavo. 

Days Like This

Keistas paukščių čiulbėjimas tamsiai giedrą naktį.
Vilko staugimas, kaip ir tolygus mėnulio atsakas.
Sidabro žvaigždėmis nuklotas pasaulis.

Tylūs gyvenimai ant piktai šnarančių lapų. 

...O aš.
 Kuždu tau į ausį kažką apie tamsą.

Ar girdi mane? 

Ar bent jauti, kad esu šalia?

Don't fear the gods, and don't worry about death.

Tarsi iš gilaus miego pašoka mano protas ir bando suvokti, kur aš esu, ką darau, kodėl aš čia esu ir kas po velnių čia dedasi. Ties ketvirtąja susivokimo sekunde suprantu, kad randuosi kažkur laukuose, akinančiai saulėtą dieną. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bet tada viskas pradeda staigiai temti. Su kiekviena sekunde viskas darosi vis sunkiau įžiūrima. Bet tik tada pradedu jausti kūną, suvarstytą šalčio ir skausmo, o tu laikai atrėmęs ginklą man į smilkinį. Iššiepęs tą beprotišką šypseną, tik patvirtinančią, kad esi toks pats beprotis kaip ir aš. Ir tas tavo žvilgsnis.. Žinau, kad aš jį pažįstu. Net per daug gerai pažįstu. Akys trokštančios skausmo, kraujo ir mirties. Žvelgiu į tave su nuostaba ir jaučiuosi taip, lyg pati žiūrėčiau į save. Ir manau, tu tai puikiai supranti. Tau net suprasti nereikia, tu tai žinai. Žinai, kad aš ir pati jau trokštu, jog nuspaustum gaiduką. Ir su kiekviena sekunde nekantrumas vis veržiasi laukan, kartu su augančia šypsena mano veide. Pažvelgiu tau tiesiai į akis tarsi sakydama "We're the same", o tu tik atsakai "And we know that" ir parodai savo užburiančiai velnišką šypseną dar aiškiau, tuo pačiu metu nuspausdamas gaiduką... Im' happy now. Bet su ta mintim nubundu, lėtai atsimerkiu, apsikabinu tave dar stipriau ir pakuždu "Thank You, Darling. Now.. I Love You More."

What Else Is There ?

Vienišas ir susimastęs klajoju po vietas nykiausias,

pasirengęs sprukti, jei tik akys

išvystų žmonių pėdas, smėlyje įspaustas..

Funky Claud Was Running In And Out

Tą vakarą pabudau nuo baisingo vėjo siūbuojamo medžių šakų gaudesio. Taip, buvo vis dar vakaras. Rodos, nei valanda nespėjo pralėkti nuo tada, kai palydėjus paskutinius saulės spindulius, užmerkiau savas akis minkštame naktiniame guolyje. Toks staigus oro pasikeitimas atrodė keistas, net gi, sakyčiau, šiek tiek įtartinas, nes šiąnakt turėjo būti rami naktis. Tyli, graži, šilta, žvaigždėta ir rami naktis. O tai kas darėsi už lango buvo visiškai priešinga ką tik apibūdintajai. Rodos, patys pragaro velniai pasistengė sukelti nemažą puotą ir nusiaubti ir taip varganą mūsų žemę. Bent tokia buvo pirmoji mintis, kuri atėjo į galvą vos tik nubudus. Nusiklojau pūkinį patalą ir pakilau nuo lovos. Nuo lango pusės atėjo šaltas ir nemaloniai užvaldantis keistas jausmas. Tas jausmas dvelkė ne tik mirtinu šalčiu, bet atrodė tarsi pati mirtis būtų tvyrojusi kažkur šalia manęs. Nors ir esu tvirta asmenybė, nesiskundžianti venatve, net priešingai, tuom besimėgaujanti, tačiau dabar visiškai neturėjau net menkiausio noro būti viena šitam prakeiktai dideliame name tokią naktį. O buvau viena. Dideliame name, apsuptame miškų. Taip, aš mėgau nuošalų gyvenimą. Tokį gyvenimą, kur man niekas netrukdo ir niekas nieko nenurodinėja. Tačiau grįžtant prie to vakaro įvykių, vos man priėjus langą, pro jį pradėjo veržtis keistas rūkas. Ūkanotai šaltą energiją skleidžiantis baltas dūmas leidosi ant grindų ir po truputį gaubė visą kambarį, o kiemą užvaldžiusi audra vis labiau įsisiautėjo. Neturėjau nei noro, tikriausiai, nei galimybės kažkur bėgti, tiesą pasakius net nežinojau nuo ko bėgti. Tik jutau, kaip aplinkui darosi vis šalčiau ir šalčiau. Vilkėjau tik plonyčius naktinukus, kurie ir taip tik mažą dalį kūno dengė, nors klausimas ar nuo tokio šalčio apsaugotų ir stori žieminiai rūbai. Šaltis skverbėsi giliai į kūną, į mintis, į širdį. Taip lyg pati būčiau Mirties dalimi. Nė nepajutau, kaip greitai suklupau ant grindų.. kaip greitai mane apleido jėgos. Viskas aplinkui darėsi vis sunkiau įžiūrima, rūkas pamažu pasiglemžė visą kambarį. Jaučiausi tarsi skęsčiau ir visai neturėčiau jėgų tam pasipriešinti. Skendau nerealioje realybėje lygiai taip pat kaip ir minčių sumaištyje. Nebesuvokiau kas tikra ir kas ne. Rodos, kad mano visas sumišęs minčių pasaulis išsiveržė į realybę, o visa tai, kas buvo anksčiau realu, liko tik kaip prisiminimas mano galvoje. Skendau miglos jūroje. Jaučiau kaip bangos glemžiasi mane vis gilyn ir gilyn. Skirtumas tik tas, kad dar vis galėjau kvėpuoti, vis dar galėjau įkvėpti į plaučius tą stingdantį ir mirtimi dvelkiantį orą. Nors ir springau juo visai kaip ir vandeniu. Tokio jausmo nesu jautus net baisiausiame savo košmare. Niekaip negalėjau suprasti iš kur jis ir kodėl aš jį jaučiu. Nerandu net tinkamų žodžių jam apibūdinti. Nežinau ar kada rasiu ir ar iš vis tokie yra.. Galiu pasakyti tik tiek, kad tuo metu jaučiaus tarsi būčiau pati Mirtis, vis bandanti atimti sau gyvybę, bet tinkamai negalinti to padaryti, nes kovojau su savimi. Nebuvau dar pilnai praradusi savo proto.. Vis dar kovojau. Tačiau mano jėgos vis silpo ir nebegalėjau priešintis, tad panirau į tamsą, vis juodesnę ir juodesnę, kol visiškai netekau sąmonės. Bent jau aš taip maniau...

Do You Know What It's Like When Heaven's Hung In Black?

Kai tik pradėjau galvoti, kad jau suvokiau, kas aplink dedasi... Stipriai suklydau. Viskas pasisuko dar neaiškesne linkme. Nebesusigaudžiau nei apie ką kalbama, nei kas kalbama, nei kas išvis kalba. Tik stovėjau šalia žmogaus, kuris , bent jau mano nuojauta taip sakė, reiškia man labai daug. Jei tik ne viską. Aš bandau suvokti, pajausti, suprasti apie ką jis kalba, ką jis nori man pasakyti ir parodyti. Tačiau žodžių negirdžiu. Nebegirdžiu nei triukšmo, kuris visą laiką mane kankino. Tik matau kaip atsiveria širdis.. Nežinau kaip aš ją galėjau matyti, tačiau vaizdas buvo keistas ir kupinas skausmo. Tik tada pilnai suvokiau, ką aš čia veikiu. Žmogus, stovintis šalia, nori parodyti man savo skausmą, nori parodyti koks jis yra.. Jis nori, kad suprasčiau.. Visa tai keista. Mane kamuoja klausimai, kodėl man, kodėl dabar.. Bet keisčiausia, kad aš jau žinojau atsakymus į šiuos klausimus. Ta širdis buvo suvarstyta neaiškaus daikto, kas man priminė šaknis. Giliai įsiskverbusias, bejudančias šaknis. Tai atrodė taip nesuvokiama..  Bet jis pasakojo ir rodė visa tai toliau. Aš nuoširdžiai mėginau tai suprasti, perprasti .. Ir staiga jo širdis atgijo.. suvarstymas po truputį slėgo ir 'šaknys' traukėsi.. traukėsi nuo jo širdies link mano. Pajutau nežmonišką skausmą, kuris pervėrė mano širdį.. Visu kūnu jutau kaip ji dega. Protas negalėjo suvokti tokio nežmoniško skausmo.. Negalėjau įsivaizduoti, kaip jis tą skausmą tvėrė tiek metų.. Jį juntu jau vos kelias sekundes ir suprantu, kad daugiau neiškęsiu. Kaip tam žmogui tai pavyko.. Tokią žiaurastį nešiotis savyje.. Ir kuo toliau, tuo labiau mano širdis buvo varstoma kiaurai skersai išilgai.. Bet aš buvau laiminga. Laiminga, kad pasiėmiau kito skausmą.. Nežmonišką skausmą, kurio jam nebeteks jausti. Jis dabar manyje. 

Shhh..

''Kiekvienas iš mūsų, suvokiame tai ar nesuvokiame, naktį gyvename sapnų karalystėje.  Miego trūkumas sukelia psichozę, nes trukdoma normali funkcija sapnuoti. Kitaip sakant, naktį dauguma mūsų esame šiek tiek psichopatiški, bet šis nenormalumas leidžia mums būti sveikiems dieną.'' M.P.Hederman 

Po tokių žodžių pagalvoju.. ''Ką aš sapnuoju naktimis?..'' Ir tada suprantu.. Hell yeah. Jūs laimingi padarai.. Tol, kol aš dar neišprotėjau ir turiu tokią galimybę , kaip kurti savo sapnų pasaulį. Leiskit man miegoti. Kitu atveju, net man baisu darosi, iki kokio psichozės lygio aš galiu nusiristi. 

Where my dreams can take me

Nepamenu nei kada, nei kur, nei kaip tai prasidėjo. Bet vis dar galvoje sukosi pokalbis su leprikonais. Žinojau, kad ir šį kartą jie mano pusėje. Jie man padės, nes tik jie supranta dabartinę padėtį lygiai taip pat, kaip ir aš. Ir jau žinau kad radau ją. Matau ją. Aš jau visai netoli. Vargšas padarėlis, vis silpstantis ir silpstantis narve. Niekšai, kaip jie drįso pasityčioti iš tyro angelo gyvenančio tarp mūsų. Jos šviesa jau akyse blėso. Iš to buvo galima spręsti, kad skriejanti žvaigždė buvo jau netoli. Tad netoli buvo ir galas. Bet jei pasaulio išgelbėjimas reiškė, kad aš jį turiu sunaikinti, tai būtinai tai padarysiu. Negaliu praleisti tokios nuostabios progos. Tai bus paskutinis mano šokis. Paskutinė skambės mano nata.. Taip MANO daina, mano pasirodymas. Ir viskas bus tobulai surežisuota. Aš tai žinau, jau tai išgyvenau.
Prisiminimai pasakojo, kad praitam gyvenime iš mergaitės gavau bombą. Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Narve virš jos tinklu buvo perskirti du rutuliai. Vienas švytėjo rožine spalva, kitas purpurine. Vienintelis klausimas , kuris iš jų yra mergaitės gyvybė ir kuris iš jų yra tas, kurio man reikia, kuris man padės surengtį paskutinį žmonijos šou.
Nugvelbiau rožinį ir iškart supratau padaręs klaidą. Angeliška šviesa, sklindanti nuo jos kūno, vos ne akimirksniu pradingo, tačiau spėjau padėti jį į vietą ir šviesa stabilizavosi.. Pirma mintis kilusi buvo ta, kad aš vos nenužudžiau paskutinės vilties. Tačiau suėmiau save į vadžias ir mėginau siekti kito rutulio. Suvokimas šį kartą atėjo greičiau už patį veiksmą. Nieko nebus, pirmiau reikia gelbėti mergaitę. Viskas vyko labai greitai, vos pasiekus rutulį, jis išnyko manyje. Bet aš tai jau žinojau, nes labai panašiai viskas buvo ir praitą kartą.
Mano galvoje vis dar šmėrinėjo prisiminimai, kaip aš sunaikinau žemę. Ir kaip ta galinga jėga, pačiu reikiamiausiu momentu plėšte išsiplėšė iš mano kūno, tad žinojau, kad kolkas tai yra tinkamiausia vieta. Tik man nedavė ramybės tas klausimas, kodėl viskas kartojasi.. Kodėl aukštesnės jėgos atstatė šį pasaulį? Ir kodėl man vėl tenka tai išgyventi? Ir jei vėl viskas taip pat pasibaigs.. nejau aš vėl nubusiu.. su tais pačiais prisiminimais mano galvoje ?

 Tačiau dideliems apmąstymams laiko nebuvo.. Tiesą pasakius, jo visiškai neturėjau. Veikti reikėjo tuoj pat. Mergaitė buvo dingus, bet klausimams kur, kaip, kodėl, kada laiko neturėjau. Ir tai suvokiau tik greitai bėgdamas tolyn. Mane vijosi. Matyt tam buvo priežastis, kurios nė pats nežinojau. Nujaučiau, kad mane beveik pasivijo. Ir žinojau, kad tai buvo ne žmogus. Vos man spėjus atsisukti atgal, šautuvas kabojo moteriškose rankose taikydamasis tiesiai man į makaulę. Vaizduotėje jau mačiau save krentantį nuo kulkos, tačiau įsitempę raumenys veikė be mano sutikimo. Vieninteliu spyriu iš kojos sugebėjau išmušti ginklą jai iš rankų. Antru smūgiu ją paguldyti ant žemės. Keista, bet žinojau, kad ji skausmo nejaučia, todėl nebuvo tikslo kovoti toliau. Griebiau ginklą ir mėginau bėgti toliau. Bėgdamas stebėjausi ginklo struktūra. Nieko panašaus dar nebuvau matęs. Net nežinojau, kaip tokiu ginklu naudotis, tačiau išsiaiškinti ilgai neužtruko. Mane vis dar vijosi vyriškis su vežimu, labai keistu vežimu. Įtariau, kad tikrai nenorėčiau sužinoti, kas vežimo viduje. Tačiau mano smalsumas man nedavė ramybės. Lygiai taip pat, kaip ir skreijančios kulkos pro šalį. Jos buvo keistos, kaip ir patys ginklai. Tarsi kas mažomis patrankomis šaudytų. Užtaisiau saviškį ginklą ir mėginau šaudyt atgal. Iš kelių šūvių pramušiau vežimo medinę sienelę. Pro skylę pasirodė dideli iltiniai dantys ir varvančios seilės. Tai buvo hibridinis šuo. Milžiniškas šuo. Net nenorėjau lyginti, kiek kartų jis buvo už mane didesnis. Tačiau didžiavausi numalšinęs smalsumą. O gal tiksliau tik patenkinęs vieną jo dalį. Nes iškart pradėjau smalsauti kitose srityse. Ir nespėjus galvoje suregzti minties iki galo, pajutau, kad bėgdamas atbulas, atsitrenkiau į kažką šlapio ir minkšto. Tas garsas ir pojūtis man nepatiko. Lėtai pasukau galvą ir, mano nuostabai, išvydau dar vieną tokį patį žvėrį. Visišką tamsą kelyje. Tas juodas kailis ir žalios švytinčios akys, tie iššiepti dantys ir varvančios seilės. Galvojau, kad tai būtų dramatiškai keista mirtis. Bet jau buvau pasirengęs aš galui. Tačiau keistai žavėjausi tuo padaru. Jis atrodė toks didingas, toks galingas, bet akys.. Tos žalios akys tryško skausmu, švelnumu, meilumu, kurio niekad negavo. Man jo pasidarė gaila. Kadangi jau neturėjau ką prarasti, paliečiau padaro didingą kailį, tokį švelnų it pūkas. Jaučiau kaip drąskėsi jo širdis ir su šypsena laukiau to momento, kai mano galva riedės šiuo prakeiktu skersgatviu. Bet mano galvoje pasigirdo balsas. Keistas balsas, sklindantis iš didingo šuns '' Dar niekas į mane nežiūrėjo tokiomis akimis, tokiu žvilgsniu.'' Pažvelgiau į padarą ir rodos pamačiau jo šypseną. Tada suvokiau, kad turiu naują draugą, galingą draugą savo pusėje. Padaras mane praleido ir puolė vyriškį, kuris mane vijosi. Laimėjau šiek tiek laiko, tad leidausi į kelią toliau. Galvoje vis pasirodydavo vaizdai, kaip man pasisekė pirmą kartą aktyvuoti rutulį, kuris švytintis pakilo į dangų ir pradėjo pasirodymą. Viskas buvo taip gražiai surežisuota, it idealus garsas su muzika nutvieskė visą dangų. Žinojau, kad viskas turi būti tobula. Viskas ir buvo tobula. Tas idealus sprogimas ir mirtis su plačiausia šypsena veide. Bet štai aš vėl bėgu ir ieškau savo bendrakeleivių. Atrandu juos traukinių stotyje, jei taip galima pavadinti. Viskas atrodė seniai nebegyvenama, seniai žmonių nebelankoma. Kur jie visi dingo? Tik dabar supratau, kad čia viskas apleista. Bet reikėjo keliauti toliau. Ant bėgių pastatėme vežimėlį ir su didžiausiomis dvejonėmis pradėjome riedėti. Žinojau, kad tai nekvepia geruoju. Nujaučiau kažką šalto ir paslaptingo, tačiau viltis kirbėjo, kad viskas bus gerai. Bejudant aplinkui įsijungė švieselės. Tokios spalvotos, tarsi kalėdos pačios būtų atėjusios mūsų pasitikti. Bendrakeleiviai džiūgavo ir dalijosi mintimis, kad viską reikės pakartoti, tačiau nuojauta man kuždėjo, kad sekančio karto gali nebūti.. Kelias kuo toliau tuo labiau vingiavo. Tarsi karuselės. Bet linksma buvo iki tol, kol pamatėme kelią linkstant į keistą duobę, į keistas gelmes, į tamsą. Tarsi pati praraja išsižiojusi laukė. Kuo toliau, tuo baisiau darėsi, tuo nuojauta vis labiau kuždėjo, kad metas šokti iš čia, tačiau su tom mintim aplinkui užsidegė dar daugiau švieselių. mažų mažų. Ir jos vis gilėjo taip, kad nė galo nesimatė toje gelmėje. Kai tik suvokiau, kad nebėra ko laukti ir reikia šokant griebtis už kopėčių, buvo per vėlu. Žemė pasirodė staigiai. Tačiau su ja ir atgimė viltis, kad mums gali pavykti išsikrapštyti iš čia, ir gal viskas nėra taip blogai, kaip atrodė. Tačiau... greitai suvokiau, kad klydome. Vos pasiekę žemę, visi išvirtume iš vežimo ir šviesa aplinkui dingo. Šiaip netaip atgavę pusiausvyrą suradome nutrauktus laidus. Tai buvo mus supančios tamsos priežastis. Aš to negalėjau pakęsti, tad sutvarkiau laidus ir mus apgaubė kalėdinių lempučių šviesa. Aplinkui blankia šviesa nušvito keistas urvas. Rodos kažkada gyventas. Viskas atrodė gan seniai neliesta. Kampe pamačiau spintą, priėjau prie jos. Lentynose mėtėsi įvairiausi skudurai, neįskaitomi užrašai, kažkieno senos nuotraukos. Panašu, kad šios vietos jau seniai niekas nelietė. Bet dabar mums ne tai rūpėjo. Mūsų galvose sukosi viena bendra mintis, kaip grįžti iš požemių į savąjį pasaulį. Žinojome, kad tai lengva nėra, nes besileidžiant žemyn matėme nemažą ruožą, kur jų nėra. Tad dabar ši užduotis atrodė beveik ir neįmanoma. Tada apsidairiau dar kartelį aplinkui. Visur mėtėsi senyvi daiktai, skudurai.. ir jokios užuominos ką toliau daryti. Momentu man pasivaideno sienoje į mus atbėgantis vaikinas ir rėkiantis '' Pagaliau jis mane įsileido!'' Nespėjau susivokti ką toks vaizdas galėtų reikšti. Šviesus dangus ir bėgantis žmogus tiesiai į mane. Tikriausiai viskas tik dėl tamsos ir nemažo šoko. Kitaip ir negalėjo būti, nes mes esame kažkokioje oloje, kažkokiam begaliniam urve, atskirti nuo žmogiško pasaulio.
Netyčia vėl užkliuvau už laidų ir vėl dingo šviesa. . Pakėliau galvą aukštyn ir pamačiau nuostabų reginį.. Pamačiau tokį žvaigždyną, kokio nesu savo akims regėjęs.. Viskas buvo taip tobula. Purpuriniai dangaus skliautai nusėti begalinių mažų švieselių, mažų švytinčių taškiukų, nuostabiausių žvaigždžių. Nenorėjau nuleisti galvos ir pamatyti tos skylės, kurioje dabar buvau. Tačiau teko. Reikėjo galvoti ką daryti toliau. Vėl apsižvalgiau aplinkui ir paėjęs kiek toliau nuo tos vietos iš kurios ''atskridom'' pamačiau duris. Toptelėjo mintis, kad gal visgi turi būti ir kitas išėjimas? Ta mintis nedavė ramybės, tad reikėjo pasirįžti eiti. Kelias atrodė be pabaigos ir kuo toliau tuo darėsi vėsesnis. Teko grįžti pasiimti audeklų nuo nepakeliamo šalčio. Vos grįžus prie tos vietos, iš kur nukritom, po dešne puse viskas buvo kitaip.Viskas buvo visiškai pasikeitę. Nebebuvo jokios akmeninės sienos. Vietoj jos švietė dangus su didele žalia pieva. Tolumoje matėsi keisti padarai, lyg ir žmonės. Jie mojavo ir rodos draugiškai kažką rėkė. Mes net nepagalvoję pradėjom bėgti pieva prie gyvos būtybės. Norėjom paaiškinimų, kurie mums nedavė ramybės, kas čia darosi, kur jie yra, kaip jie čia atsidūrė, kaip jiems grįžti atgal ir kas čia per vieta?.. Visi šie klausimai vieningai rėžė mūsų mintis. Tačiau vos pasiekę tą minią žmonių supratome, kad čia kažkas ne taip. Visakas taip keistai svetima. Ir žmonės.. rodos žiūri į juos.. žmonės kaip žmonės. Bet svetimi. Tarsi jaustum jų tuštumą, jų spinduliuojamą tamsą šypsenose. Sunku apibūdinti kas dėjosi aplinkui, o dar sunkiau apibūdinti mintis.

Svetimi padarai šypsojosi ir glėbesčiavo mus. Viskas atrodė tap šalta. Ir tas jų žvilgsnis į mus .. dvelkiantis šalčiu ir tyru pykčiu, blogiu. Aš apsisukau ieškodamas kelio iš kur mes atėjome.. Toje pusėje stovėjo keistas pastatas. Net negalvodamas pradėjau bėgti atgal sakydamas, kad aš privalau pamėginti lipti tomis kopėčiomis atgal. Širdyje kirbėjo begalinis noras grįžti į man pažįstamą ir artimą pasaulį. Žinojau, kad turiu bent pamėginti. Nenorėjau likti kažkokiam man visiškai svetimam pasauly.. Tačiau man beartėjant suvokiau, kad sienoje buvusi skylė- dingus. Vietoj jos tik tamsi dėmė vartų dydžio. Tik tuo metu toptelėjo mintis, ką galėjo reikšti prieš tai matytas mano vaizdas galvoje. Tas keistas vaizdas vyriškio, kuris džiaugėsi, kad pagaliau jį įsileido.. Pradėjau rėkti. be proto.. Mėginau lipti siena. Aukštyn ir aukštyn maldaudamas kad leistų bent pamėginti. Kad suteiktų man šansą bent pamėginti grįžti į ten, iš kur esu.. Tačiau suvokiau, kad mano vartai užsidarė. Kad savo paaulio nebepamatysiu. Su tomis mintimis ir iš mano gerklės sklindančiais žodžiais ''Let me in .. my world!'' nužvelgiau esamą aplinką ir suvokiau, kad tai mano galas.

And don't your freedom make you feel so small?

Realybė yra keista .. rodos žinai ir gali viską nuspėti, tarsi vaidintum kokiame visiškai nuspėjamo filmo scenarijuj ištardamas žodžius "you met me at a very strange time in my life". Ir tai viskas tik dėl to, kad žinotum kaip elgtis, kaip išvengti klaidų ir suvaidinti filmą teisingai? juk žnai , kad eilinį sykį tau to nepavyks. Nes kaip visada pasirenki veikėją, kuris nėra išrinktasis, kuris nėra laimingas ir filmo gale vis tiek mirs. Nuskandindamas savo sielą tarp skrajojančių piranijų tavo sapnuose. Viskas taps raudona nes aplink atsiras maži kraujo lašeliai. Skrajojantys lašeliai, kuriuos tu ir taip kasnakt matai, lieti, ragauji, jauti. Salsvai sūru, bet malonu. Juk tai nėra taip blogai. Kaip jau vienas žmogus sakė, aplinkui skraidanti piranija yra visai kieta. O jei jų daug, tai būtų visai kaip mano sapne. Vienas netikslus judesys ir tu tampi gardžiu užkandžiu. Gal ir nieko tokia filmo pabaiga. Neypatingai dramatiška, bet turiu pripažinti, kad likti skraidžiojančia siela, tarp savo mažų kraujo lašiukų įsivaizduojamoje visatos erdvėje, skamba visai įdomiai ir viliojančiai ..

Fate

You think this is all coincidence?
There's no such thing as coincidence, my friend.
Only fate.
There's a reason for everything.

Here's a story for you, because you asked one.

Once there was a girl. She was a small town girl, living in a lonely world. She looked regular, but somehow different than others. Well.. the truth was that no one liked her. She had only few friends. Pretty distant friends. In fact they never were near when she needed them. So almost all the time she was alone. But there was a boy. He was a good friend of hers. And one day he told to her " Always remember to be happy because you never know who's falling in love with your smile. Besides, The world always looks brighter from behind a smile."  So when she was near him, she smiled.. She smiled at him and was happy. Maybe.. they could be more than a friends, but this little girl was afraid.. was afraid to loose a close friend. She knew that One Day he'll be gone.. One Day she won't be with him, because he'll find his true way.. His only true way.  So she tried not to get in touch with him and be realistic. But deeply in her heart she knew that she was lost in reverie. And she was happy.. Really happy. She had a true lovely friend by her side. But here that One Day comes.. And now she's standing all alone..There's no friend by her side.. and never will.  And only now she understands.. that her smile and heart died with that One day.. when she was left alone..

Dream On

Žinai.. Kiekvienas menakas žemės padarėlis būdamas mažas svajoja suaugti, nepriklausyti nuo nieko kito, tik savęs. Svajoja, kaip užaugęs bus mokytojas, didvyris, herojus... kosmonautas. . Ir augant tų svajonių vis daugėja ir daugėja.. Daugėja iki tam tikros ribos...  To netvirto slenksčio, kai supranta, kad tai tik svajonės.. supranta, kad nebenori būti mokytoju.. kad herojai neegzistuoja, o kosmonautas.. na tai tiesiog beveik niekam nepasiekiama  tolima svajonė... Tada pats žiūri į dangų ir galvoji.. 

Galvoji, koks jis nuostabus.. koks jis paslaptingas, begalinis ir nesuvokiamas.. ir tikriausiai niekad nesuvoksi jo visų paslapčių.. O tau taip smalsu... Kiekvieną vakarą vis žiūri į žvaigždes.. į tolimas ir nepasiekiamas.. Mintimis siunti savo svajas.. kažkur ten toli toli.. ir žinai, kad jos nespės sugrįžti pas Tave.. Per toli skristi joms iki Tavo norų planetos.. Tada kas vakarą galvoji vis paprastesnius norus.. Kad jiems reikėtų skrieti vis mažiau.. Kad kelias būtų vis trumpesnis..  Bet vis suvoki, kad kelias vis dar jiems ir Tau.. per ilgas.. Kol vieną vakarą.. pamatai švieselę.. Aukštai aukštai danguje. bet ji tokia šviesi.. tokia ryški ir skaisti.. Ir staiga supranti, kad ji šviečia tik Tau.. Tik Tau vienam.. O Tu į ją žiūri ir negali atitraukti akių.. ir taip kiekvieną vakarą.. žiūri ir nieko negalvoji.. nesvajoji.. nes jau esi seniai supratęs.. Tavo gyvenimas per trumpas, kad svajonės sugrįžtų pas Tave... Tiesiog žiūri ir skesti jos šviesoje.. Ir taip kiekvieną naktį.. Pažiūri ir nusišypsai.. Ta ironiškai saldžia šypsena. Ir pagalvoji.. ''Koks gyvenimas apgailėtinas.. Nugyveni tiek metų.. O Tave pradžiugina tik šios mažos žvaigždelės stebūklingi spinduliai..'' ...    Tos neišpildytos svajonės..

Stay still, soldier. Follow orders.

Ir staiga sustingau. Nebežinojau ką daryti. Nesugebėjau pajudinti nė menkiausio pirštelio raumens. Net ir mintys slinko taip lėtai, tarsi būtų apsunkusios pačiais sunkiausiais akmenimis. Rodos net pačios niekur neskubėdamos. Tarsi liepdamos man įsiklausyti, jas pamatyti ir gerai ištyrinėti.. Taip lyg nesuvokčiau, kad jos yra mano pačios. Tikriausiai ir nesugebėjau to padaryti. Nes viską mačiau taip vos vos pro rūką, tarsi neryškioje švieslentėje bėgantys bereikšmiai žodžiai. O jie tokie tikrai nebuvo. Pradėjau mėginti juos įskaityti, suprasti, suvokti protu, kūnu ir siela. Ir tada, tarsi griausminga bangų mūša iš mano sielos gelmių išmušė tą jausmą. Tą keistą jausmą, su kuriuo nežinojau ką daryti.. Tada lėtai pakėliau galvą ir pažvelgiau į Tave.. Tu toliau tuo žudančiu žvilgsniu žiūri kažkur į tolį. Tu ir vėl ne čia.. Ir vėl skandini mane tame beribiame vandenyne. O gal tai tik aš.. Niekada to nežinosiu. O gal tai tik iliuzija? Ir Tavęs čia tikrai nėra? Gal Tu tik mano beribės fantazijos vaisius? Pats gardžiausias ir švenčiausias.. Jei ir taip.. Tai nenoriu nubusti iš šios iliuzijos. Nenoriu, kad paprasto vėjelio pliūpsnis sugriautų viską aplink, kas man dabar brangiausia.. Žiūriu į Tave ir pradedu savęs nekęsti.. Nekenčiu ir Tavęs.. Už tai , kad Tu šalia. Už tai, kad Tu šalia, kai man Tavęs reikia, už tai, kad Tu ne čia, už tai, kad atsiradai, esi, bet nebūsi, už tai, kad to iš vis neturėjo būti.. Už tai, kad Tu ne man. Žiūriu ir jaučiu, kaip tikrai  nenorėjau Tavęs nustumti tolyn.. Rodos gražinu ranką ten pat.. Bet dabar viskas kitaip. Nebėra ten Tavosios šilumos.. Tu tik žiūri lediniu žvilgsniu ir slenkiesi tolyn, palikdamas tik mažytį prisiminimų ruožą.. Lauksiu toliau. Kaip ir iki šiol..vis laukiau. Jei tai tik dar truputis, palauksiu.. Kiek jau naktų teko laukti, kiek dienų svajoti ir nė sekundės tikrai gyventi. Bet ką aš čia paistau... Tu juk sėdi vis dar šalia. Čia pat.. Vis dar skandini mane audringoj geismų jūroj.. Kurioje laikausi tik už savo įsitikinimų virvės.. Nelemtų įsitikinimų, kad visa tai - negerai.. Ir tų, mano pasaulį skandinančių minčių, kad tu ne man.. Noriu atsikratyti jų.. Noriu nutrūkti nuo tų nelemtų geležinių lynų. Noriu pasinerti į geismų gelmes.. Bet jie kausto mane. Įrodyk, kad aš klystu.. Išlaisvink mane..

Look around you and start to feel something

   Tu tylėjai ir žiūrėjai kažkur. Kažkur toli. Atrodė tarsi gyventum savo mintimis. Savo svajų šalyje. O gal ir dabartimi. Nežinau.. Man visada sunkiai sekėsi nuspėti tavo gilių žvilgsnių prasmes. Visada buvai paslaptingas.. Nors atrodo toks paprastas ir suprantamas. Tos mėlynos gilios akys.. Rodos visada tiek daug pasako.. Bet iš tiesų jos visada melavo. O gal ir ne.. Bet juk ir niekada neatskleidė tiesos. Tik toliau žiūrėjo savo paslaptingu žvilgsniu.. Ir tada.. Tada nedrąsiai ir tyliai pirmą kartą palietei mano gležnos rankos pirštus. Tarytum švelnutis vėjas apgaubiantis ką tik išdygusius.. gležnus naujus gyvenimus.. Perbraukei per juos lėtai lėtai ir švelniai iki pat delnų. Taip nedrąsiai.. bet užtikrintai.. Vis žiūrėdamas vandenyno pripildytomis akimis.. Skandinai mane jose lėtai ir negailestingai. Net nejausdamas to pats.. Nesuvokdamas nei rezultatų, nei pasekmių. Mano visą kūną užvaldė maži ir malonūs šiurpuliukai.. Tokie be galo šilti ir jaukūs. Rodos net nesuvokiau kas daros, o gal ir nenorėjau to suvokti. Gal ir nereikėjo.. Ne.. Reikėjo. Taip būtų buvę papraščiau.. Nei būti it pasiklydusiai varguolei medūzai, blaškomai muzikinių jūros bangų.. Nes man tai beprotiškai patiko.. giliai giliai širdyje. Ir geidulingai norėjau, kad liestum toliau.. nesustotum.. nepasitrauktum.. vis stipriau ir stipriau.. geidžiau.. Norėjau jaust vis labiau ir labiau.. vis arčiau ir arčiau. Tačiau staigiu judesiu atitraukiau ranką ir toliau apsimetinėjau, kad nieko nėra.. kad nieko nebuvo.. ir kad, tikriausiai, niekada nieko nebus..

Tobulas Rytas

    Nemiegoti vien tam, kad pamatyti tą ryto grožį, tą paslaptingą miglą.. Kylančią raudoną saulę už tolimų gilių miškų.. tos neapsakomo grožio miglos nusėtus laukus, saulės pirmuosius spindulius, besiveržiančius per pūkuotas debesų viršūnes  link paslaptingos žemiškos rasos skraistės... Tie maži mirgantys rasos lašeliai, tarsi gydantis vandens šaltinis, suteikiantis tyrą gyvybę , prikeliantis visą pasaulį iš gilaus ir tamsaus miego. Tie rytiniai traukinio garsai, atstojantys didingiausią muziką. Lekiantys traukinio bėgiai .. vienas po kito tik.. Tik .. Tik. Tik.. Nešvarios mintys kabančios laukų migloje. Viskas taip tyra. Nepaprastas rytas..  Ir tas nerimas.. Bėgantis užnugario šešėly.. Žinau. Jis už manęs.. tūno ir laukia paskutiniame vagone... Tyliai laukia, kol nusisuksiu ir prarasiu savo budrumą... Kad galėtų pasiglemžti mane savo visų užmirštame krašte... Tamsioje.. liūdnoje amžinybėje..
   Ir tos.. Tyroje ryto upėje  nuskendusios mintys, apgaubtos migla ir užrakintos šventais ryto saulės spinduliais... Nenoriai veržias laukan... Jos nori būti išklausytos.. išgirstos ir.. pamatytos... Bet niekam nevalia jų regėti... Tai kas per daug šventa... Tiesiog nugrims tolyn...  Rytinis tylos vandenynas iš lėto jas pasiglemž į savo užmaršties gilumas.. giliausias gelmes... Užrakins savo švenčiausiais pažadais... Ir nebepaleis... Nebepaleis...  kol nepažadėsi jų saugoti tvirtai savyje... Kai išgirsi ir pamatysi... Jos ne tau... Ir ne man..     

    

  Ta karšta kava.. migla.. saulė.. dangus.. medis.. rasa.. traukinys.. aš.. pieva.. garsai.. nerimas.. tuštuma.. liūdesys.. ilgesys ir ..  Tobuliau nebūna... Ne būna..  bet ne dabar..  Tie lekiantys bėgiai vienas po kito tik.. Tik.. Tik.. Tik.. ir tyrai nešvarios mintys..  mano galvoje..  mano širdyje..  Tačiau viskas liko ne čia.. kitame vagone.. kitame traukinyje.. kitame kelyje.. tuo pačiu metu keliaujančiame į priešingą pusę... Vis tolyn ir tolyn.. Tas tobulas ankstus rytas...

Where is my mind?

Apsupta patalų guliu tamsoje.. paskendus svajose.. toje žudančioje migloje..  Pabudus iš sapnų , kuriuose randu Tave.. Mieliausi košmarai.. gyvenu juose.. Kiekvieną naktį su Tavim ar be Tavęs.. iš lėto žudau .. save kiekvienam sapne.. Nubudus suprantu, kad čia ir yra ta vieta.. į kurią žmonės bijo papult numirę .. Kiekvieną rytą mirštu vis iš naujo. Apmaudu, tiesa? Bet čia jau pasakojimas kiek kitas.. Žiūriu į Tave.. tam vienišam liūdnam lange.. O gal tai tik šešėlis tamsoje.. juk tu ne čia.. Taip.. aš juk negaliu matyti tavų gilių akių.. kurios kaskart nuneša mane į giliausius jausmų vandenynus.. juk negaliu paliest tavų švelnių lūpų.. kurios kaskart priverčia užmiršti visą  pasaulį.. ir ta šypsena.. heh.. ta nuostabi šypsena.. kuri šildo mano pasaulį.. kuri priverčia mano užšalusią širdį vėl pašėlusiai plakti.. ta siela.. kurios nesinori paleisti.. be galo graži ir tyra.. prie kurios baisu prisiliesti.. nes mano rankų galia.. jos viską griauna aplink mane..   Sustingus žiūriu .. į tą išlikusį miražą galvoje.. pasirodo ir žmogus gali būti tyrai laimingas bent akimirką.. Thank you for everything. 

Death

I'm going through the mirror. Again.. Passed and stopped.. Started to gaze. And this time it feels different . Kinda different from the last time.. when I looked at myself. Now I look kinda different .. strangely happy. With a stupid smile in my face. I feel strange. In a good way. New life, new memories, friends .. But suddenly I remembered. Remembered something.. something from my past. Truly, I don't know what it was. I can't see it clearly. I even don't know if it has a view. It's more like a feeling. Strange..  past feeling. And I'm feeling it again... I fell to the ground..  I was wrapped in a shroud of mystery..  it was wresting the truth out of me..

 I didn't want to believe.. I didn't want to remember. . But that pain was growing and growing.. I couldn't endure it ..   It was tearing me to pieces.  My  heart was pricked all over and I started to bleed. That strange girl in the mirror was bleeding..  And I knew, that I can't help her.. I even couldn't see how I can help myself.. I saw how she drown in her own pretty red blood..slowly.. in a lot of pain.. I didn't want to see all of this.. But I couldn't move.. I even couldn't  budge a finger.. All my body was like an icy stone..I was in cold..

I started to think..to think, that I need to move.. I need to stand up.. I need to forget the past.. I need to live..I need to break that mirror... And with these thoughts, when the smithereens of mirror were slowly falling to the marble ground  .. something died inside of my soul..

blaaa

There are times when you know everything.. Why are you living for , what you want from your life, what you want to do, what you want to say, what you want to reach for... Then everything what you do.. there is soul in it.. The point is that then you're fired up, that you believe in what you're doing,  and it makes you want to get up every morning and just go.. go into your life.. And actually I'm missing all of that.. And don't know what to do. .
I know only that.. that I know nothing.. I don't know what I want to do with my life..   I don't know what I want to reach for..  I just want to do nothing.. I want to go out in my dreamspace  and never come back from it .. just be with my nightmares.. Only there I can forget everything and live another life..
I really want to stay in my bed all day and do nothing.. Ignore everyone.. Because these thoughts keep holding me.. It's like ' What am I doing here? Why am I here? What should I do? Am I wasting my time? Why I'm doing it..?' And  then I don't know what to do... just want to disappear... to nowhere..do not exist.  

Mintys 2

Traukinys. Tas nepaprastas gyvenimo traukinys, dundantis vingiuotu keliu.. Per lygumas, per kalnus, per dykumas, ledynus, jūras, vandenynus.. kurio kapitonas esi tu..  Sėdi prie lango ir žiūri.. žiūri į tolį.. ir sieki akimis dar toliau.. Keista.. nes niekas nedomina, kas lengvai pasiekiama ir pamatoma.. Visiškai netraukia dėmesio tie keisti tavo traukinio pakeleiviai.. kuriuos netyčiom įsileidi.. ir atėjus laikui.. išleidi. Tik trumpai paganai akis į juos.. Pagalvoji, kaip miela būtų juos užkalbinti ir paprašyti pasilikti ilgiau.. bet ne. . Leidi jiems savavališkai pasišalinti vos jiems užsigeidus. Išleidi, vos jie paprašo.. Žmonės sako, kad tai draugai.. kuriuos tu įsileidi į savo gyvenimą.. Ir atėjus laikui, jie išeina.. Tačiau aš galvoju kitaip.. Nematau tam šurmulį draugų.. Tai tik žmonės.. Pakeleiviai netyčia užklydę tavam traukinį. Išeini iš kabinos.. pasivaikštai.. buryje.. Susipažįsti.. ir štai turi vieną, kitą pažįstamą.. Tikriausiai gali kaltinti tik save, kad niekam neatskleidi savo paslapžių.. kad jų niekas neatskleidžia ir tau..  Kaltini tik save, kad tai tik pažįstami.. pažįstami, kurių tu realiai nepažįsti.. Galų gale jie juk visi idiotai. Lygiai taip pat, kaip ir tu pats. Todėl ir dairaisi tolyn.. Grįžti į savo kabiną ir žiūri.. Sieki kažko, kas nepasiekiama.. Bandai pamatyti tai, kas nematoma tavo akims.. Bandai suprasti gyvenimo paslaptis.. bet velniškai nesiseka ir nežinai kodėl. Sustabdai traukinį.. Ir išlipi pats.. Apsidairai.. Pavaikštai..  Supranti, kad pasaulis menkas.. žemė, kuria vaikštai - šventa .. bet kažkodėl ne tau.. Tau ji atrodo suteršta .. Suteršta tų žmonių, kurie vaikšto ja.. aplamai.. kas sumąstė tą traukinį.. kodėl aš juo važiuoju?.. sustabdykit..  noriu išlipti.. nenoriu važiuoti.. pasakiau - nebenoriu.. negi niekas nesupranta..  juk visi įlipa ir man nespėjus apsidairyti - išlipa.. tada kam išvis to reikia.. Atsisėsiu sau ant kalnelio po medeliu ir ramiai sėdėsiu visą laiką.. niekas nemaišys, netrukdys.. nesitrins aplinkui.. ir mana žemė bus šventa. Žinau, kad šventa tik man.. Bet kam tai daugiau rūpi. Juk tu gyveni. O ne kiti už tave.. Jei siunti mane velniop, tai eik ir pats ten kartu. Galų gale mes visi vienodi.. Tad su vienodom išvadom ir baigsim viską. Stovėsim ant tilto krašto ir galvosim ar jau laikas šokti.. Sakyčiau, ko tu lauki - šok.. Bet negaliu to ištarti, nes pati vis dar delsiu stabdyti sąvąjį traukinį.. vis stoviu ir žiūriu į tą sruvenantį gyvybišką vandenį. Žinai.. vanduo yra begalo gražus.. jis negyvas, bet gyvas.. Tarsi neapsisprendžianti savo esybe būtybė. Juokinga, bet visai kaip aš.. Aš negyvenu.. bet gyvenu.. kvėpuoju ir esu gyva. nenoriu. Noriu būti gyva, bet nekvėpuoti.. Lyg tyčia vakar ir negalėjau kvėpuoti.. tarsi kas užspaudę plaučius laikė, gniuždė man kvapą ir neleido įkvėpti.  O žinojai, kad gyventi - skauda?  beprotiškai stipriai.. kiekvienas veiksmas, kiekviena būtybė, viskas, ką gali pavadinti gyvastim, skaudina. Lygiai taip pat kaip ir mintys, kurios spaudžia ir gniuždo tave iš vidaus. tarsi kažkoks kakafoniškas klyksmas spiegia į ausis.. ir negali atsikratyti jo.. erzina... siaubingai..  noriu negalvoti..   
 

 

Mintys..

Žengi ir.. krenti.. greitai ir skaudžiai.. paliesdamas begalę mažų.. vos suvokiamų atomų, kurie sudaro tavo visą gyvenimą.. kurie tave laiko, kurių dėka tu pats egzistuoji. Bandai suvokti tą begalinį skaičių tų keistų dalelių.. tų padarėlių, kuriuos tesugebi įsivaizduoti kaip vieną visumą.. Net nemėgini suvokti kodėl viskas yra taip, kaip yra, iš kur tos paslaptingos jėgos, laikančios viską vienoj visumoj, kodėl viskas tiesiog nesubyra ir neišsisklaido po tolimą visatą.. kodėl išvis kažkas egzistuoja, kai laisvai galėtų tiesiog nustot tai daryt... Lieti žemę.. ir jauti.. kaip ji nenori tavęs paleist.. kaip vis traukia gilyn ir gilyn... Jauti tą nenusakomą gravitacijos jėgą, kuri tave visą gyvenimą laiko pririštą.. neleidžia judėti tolyn... vis grimzti į tą traukos liūną.. vis vyniojies plieno grandinę sau ant kaklo ir lauki.. lauki kol galėsi nušokt nuo kėdės... Guli ir bandai priešintis... sukaupi visas savo jėgas ir žinai, kad neleisi savęs įtraukti giliau.. dar giliau nei esi.. jauti, kaip tas kietas kūnas po tavim keičia savo formą, bet.. ne ilgam. Vos paėjus jis tampa tokiu pačiu, kaip iki tol, kol tavęs ten nebuvo.. O tau taip nesiseka... Tu kitoks.. kitoks nei kiti.. išskirtinis ir nepakartojimas.. tokios tobulos atomų krūvos daugiau
niekur niekas neras... Tu sugebi priešintis... Tavo visas kūnas stumias tolyn.. bet jis tik tėra tamprus padarėlis, blaškomas paslaptingų jėgų..  

Kai už lango lyja ...

... mėlynais blizgiais taškiukais, atrodo, kad ką tik švietusi Saulė dingo. Bet taip nėra, nes saulė žino, kaip žemei reikia lietaus. Saulė žino, kad žemei gali atrodyt baisu, kad galbūt ateis ta diena, kai ji nebegalės pakilti ir iš naujo įkvėpt gyvybę žemei.
Tačiau tokiomis dienomis, menkiausias saulės spindulėlis gali tave sušildyt, pralinksmint ir iš naujo įkvėpt gyvybę, kad pamatytum savo visą nesuprantamą esybę. Nesvarbu, kad tave dengia milžiniški, kupini lietaus, debesys, juk giliai širdyje žinai, kad saulė yra, čia pat, gal net su tavimi, tau nežinant, tave šildo ir globoja. Nežinai? Netiki? Meluoji. Tai aš netikiu, kad negali tikėti. Netikiu, kad kiekvienas lietaus lašelis, drėkinantis tave, tau slapčia nesako, kad jis nors ir ne paskutinis, bet tu vis tiek sulauksi paskutinio, o po to jau pats žinai kas bus.
O žemė, žemė taip pat žino. Ji žino, kodėl lyja, ji žino, kad kažkada nustos lyti, ji žino, kad saulė ją šildys, taip pat ji žino, kad kažkada ateis ir mėnulio eilė. Atrodytų ji viską žino. Deja, ji žino tiek pat kiek ir saulė ar mėnulis. Ji tegali žinoti kas bus, o ne kada bus.

Pasitikėjimas. Tik pasitikėjimas gali panaikinti dvilypumą, gėrio ir blogio paieškas. Tik pasitikint, dingsta gėris ir blogis, nes tik tada gali žinoti. Tik tada gali žinoti kas bus. Nors ir nežinai kada, kartais užtenka žinoti, kad tiesiog taip bus.

Pažadas? O kam jis reikalingas, jei egzistuoja pasitikėjimas? Turbūt, jei dar nepasitiki, pažadas padeda tau, nors truputį palengvina. Bet jei jau yra pasitikėjimas, pažadas žino savo vietą ir išeina toliau klaidžioti, beieškant naujų nuotykių, naujų žinių.

Tačiau ar tu žinai? Ar žinai, kad saulė pasitiki žeme? Ar žinai, kad žemė pasitiki saule? Ar žinai, kad ir mėnulis tai yra pažadėjęs? Jei nežinai, nelauk, surask savo tiesą ... Ir nepasitikėk manimi, kol to nepatirsi.



9/3/2011 15:24

Wind of Change

Kaip beviltiškai pasijunti, kai supranti, kad viskuom, kas tikrai nuoširdžiai patinka, užsiimi nerimtai... Tiek daug visokių norų.. Tiek daug visokių užsiėmimų, kuriais mielai užsiimtum.. Ir taip užsiiemi visais po truputuką.. Bet va čia ir bėda yra.. Po truputuką.. Nieko rimtai ir labai.. Taip ir stoviu blaškoma skirtingų vėjų.. Noriu visko, o galiausiai liksiu be nieko.. Taip ir būna.. Taip ir bus.. Rodos yra tiek pasirinkimų, tiek pasaulių, tiek likimų.. Bet imi ir neišsirenki nei vieno.. Tie pasaliai rodos maži.. Kažkokie neužtektini.. Nepilni.. Nors atrodo.. Nustotum bėgti.. Sustotum, pasiliktum nors vienam iš tų gyvenimų ir būtum laimingas.. Galėtum turėti viską.. Būti savo srities pats pačiausias ir geriausias.. Bet ne.. To tau neužtenka, nusisuki ir keliauji toliau.. Link dar didesnių kryžkelių.. Link dar didesnių ir svarbesnių pasirinkimų.. O tu taip vis vengi ir grimzti giliau ir vis giliau.. Tie paslaptingi gyvenimo takai takeliai.. Gyveni ir vis nesusirandi sau to galutinio tikslo.. Galų gale ir nežinai ko siekti, ko norėti.. Taip ir stovi kryžkelėje visą gyvenimą.. Gal net sakyti 'stovi' neteisinga.. Nes galiausiai gaunas, kad ten apsigyveni.. Kaip ta vargana siela, nerasdama teisingo kelio.. Tik va baisu, kai tas tikrasis noras išsiverš iš gelmių ir pagaliau žmogaus siela supras, ko nori... Tas tavasis likimo traukinys bus seniai nuriedėjęs savo aptrupėjusiais bėgiais.. Nebesimatys net žymių.. ir vėjas pūs į kitą pusę.. Taip ir būna.. kai vargšas žmogus nežinai ko nori.. o gal ir žinai, bet nori per daug.. Eh, liksim sėdėti toje pamirštoje kryžkelėje ir lauksim, kol kokie nors paslaptingi vėjai nupūs nuosavus akmenukus kuria nors kelio linkme.. link to vienintelio tikriausio ir užtikrinčiausio pasaulio.. arba ne.. 

"Some of the most interesting people I know, don't know what to do with their lives."

Is it true?..
  

I can read your mind

   Ar kada pagalvojot apie minčių skaitymą?. Kaip viskas būtų daug papraščiau, jei tik galėtume skaityti kitų mintis?..Viskas taip būtų paprasta.. Akivaizdu ir aišku. Nekiltų tiek klausimų, kas greičiausiai sukeltų mažesnį domėjimąsi, bet visgi..

   Dažnai sėdėdama ir žiūrėdama pro langą , pagalvoju ką mąsto vienas ar kitas žmogus.. Kuris visiškai nieko neįtardamas praeina gatve.. Kartais taip smalsu įlįsti į kito žmogaus galvą.. Pamiršti savas bėdas, savas mintis, savas svajas.. Ir pamatyti kito žmogaus akimis, kitą pasaulį, kitus jausmus, kitas mintis. 

   Taip dažnai stoviu gatvėj ir dairausi.. Pro šalį pralekia tiek daug skirtingų žmonių, skirtingų gyvenimų.. Jie visi kažką galvoja, kažką jaučia, kažkur skuba, gyvena.. Ir taip norisi pažvelgt tai į vieną, tai į kitą iš vidaus.. Sužinot kas dedasi mažytėse jų galvose.. mintyse.. Bet tikriausiai tai tik mano didelis noras pabėgti nuo savųjų minčių, jausmų, kelių, pasirinkimų.. gyvenimo.... Eh .. Tie paslaptingi padarai žmonės.. 

   Viskas būtų taip paprasta, jei tik pamačius žmogų, sugebėčiau žinoti , ką jis galvoja.. Kad galėčiau suprasti ar verta juo pasitikėti, ar tai tik eilinis dar vienas žmogus.. Juk kiekvienas ne kartą būna situacijoje, kada minčių skaitymas tiesiogiai išvaduotų iš daugybės bereikalingų savų minčių.. Kurios, kai aplanko tą beribį minčių pasaulį..sunkiai beišeina.. Taip vis apkraudamos mintis dar labiau ir labiau.. O jų toj galvoj ir taip daug sruvena.. Net upeliu to nebegaliu pavadinti.. Audringas smulkių minčių vandenynas... 

Bet.. pagalvojus iš kitos pusės.. taip gal ir geriau.. Kai daugiau nežinai, smalsesnis daraisi .. Viskas daug įdomiau.. Nežinomybė visada traukia.. Gal dėl to mane ir traukia tie kiti gyvenimai, kitos mintys, kurių aš nežinau.. kurių nesuprantu.. .
   Aš noriu žinoti...

Stranger In The Mirror

I pass by the mirror in my room and freeze; stop to look. Who the fuck is the girl who's staring back at me? She looks so normal, yet so different. There's definitely something unique about her. So, I decide to stick around, peer at her a bit. As I stare, I notice things that make her unique; things that obviously make up who she is.

I like her hair; it's a really pretty, dark brown color. But she has it thrown back in this careless ponytail like she doesn't care to bring out how pretty it really is, because she doesn't think that it's really all that pretty.
I like her skin; I can tell she's mixed races because it's a little darker than white skin. Super unique. But as I continue to study her, I notice some of the many scars on her wrist and arm, and it makes me sick. I wonder how the fuck she can do that to her own flawless skin.
Her clothes are okay, I guess. Don't really do her much good, to be perfectly honest. Seems like she's kinda...I don't know...hiding behind the plain t-shirt and jeans. I mean, I can tell that she's a tomboy, and she's still pretty, but she could be stunning if she had the right outfit on.
I really like her smile, too; it's killer. But as I stand there and look she rarely does. Smile, I mean. She grinned at me briefly when I stopped to gaze at her, but it seemed forced. Like she thought that maybe if she flashed me a bright one, I'd quit looking at her, cuz she doesn't want to feel my intense gaze. Doesn't want me to ask any questions.
Also, her laugh; well, right after she grinned at me, she looked away, but then when she looked back to see if I was gonna leave her alone, she saw the confused look on my face that was due to trying to figure out who the hell she was, and let loose for a second. Now that was a genuine laugh. Not all fake. She doesn't really care. Laughs from her belly, uses all the air in her lungs. And enjoys it, too. I can tell.
You want to know what I thought stood out most about this girl?
Her eyes.
They're hella beautiful. Even as a girl, I can say that. They're this deep chocolate brown color, and they're so intense that I felt like they could see right into my soul.
She avoided my gaze for the longest time, but then looked up suddenly. Met my gaze head on. Stared straight into my eyes.
I drew in my breath, and actually stepped back. Her eyes were filled with so much hidden pain that I was surprised that she wasn't broken in half. Her eyes burned with so much hidden anger that I didn't know how she kept from punching everyone she saw. Her eyes showed such confusion that I almost wondered if she even had a brain. her eyes showed such fear that I almost looked around to make sure that there wasn't some insane chainsaw man coming after me. Her eyes showed such vulnerability that I made sure she wasn't naked for a second.
My heart began to pound as we stared at each other. She had a completely blank look on her face, yet I knew, I could tell from those eyes, that she was secretly screaming, begging me for help.
I couldn't look away; I stepped forward. I wanted to be closer to her, as if it might comfort her somehow. But as I got closer, it only made me feel worse. I continued to look into her eyes, and as I did, I soon was seeing everything that had caused all that I had seen in her eyes.

I saw her parents; parents who were strung out on drugs and crime. I saw her as a baby; a baby being taken away from those parents. Suddenly I saw her as a toddler; a toddler who was standing with her older sister. But suddenly, that older sister was ripped away, even though the toddler was hanging onto her as tight as she could. Then she grew into a young kid; a young kid who was playing with her older brother, so happy. But suddenly, he fell, then faded away; and a grave took his place.
 I watched as she hurt herself for the first time, something that would soon become her release.Watched as she continued to make poor choices. Saw her go into foster care, which was a strange and scary place. Saw her continue to punish herself. Saw her take more pills than what was prescribed to have a little fun, but OD instead. Watched, as in the midst of all this, she found her real family, got reunited, and realized how special that was to her. I saw her barely make it through a lonely summer spent without any friends. Watched her start a new school, saw how nervous she was. Saw as she made her best friend, and others. I watched as she fell in love for the first time, in love with the same guy she'd met years previously. Saw how happy she was. Then watched as he hurt her, hurt her so deeply she felt that she would never be the same. Watched as she tested her limits, doing all sorts of crazy things. Saw as she considered suicide throughout this whole time of being a teenager a million times. Saw her get back together with her first love...despite everyone bitching at her about it. Watched as she did all these wrong things to cover up the pain, keep it away.

Then I was just staring at the strange girl again. There were tears running down her face like a waterfall; there had been tears running down the girl's face in the memories the whole time. I reached up and realized suddenly that I myself was crying, too; crying for her. For everything she'd gone through to make here this way. I was sure what I had seen was not everything. I felt her pain like it was my own.
I reached out to the reflective surface; she did too. I wanted to touch her, comfort her in some way, but all I touched was the smooth, cool surface of the glass; the only thing that was separating us.
Then the girl began to cry harder, started to say something. I couldn't hear her, but I read her lips; "What's wrong with me? It seems like everything is my fault, and no one cares. Like I'm left all alone up in this world to fend on my own. Why can't I just be normal? I hate myself!"
She was saying these things over and over, and at that point, I began to cry harder as well. I coundn't speak, couldn't do anything. I coundn't believe that I was witnessing such pain. It was so great that once again I felt it as my own, felt the weight she carried around on her shoulders; it was more than the world.
I just felt so helpless; all I could do was cry for her and keep my hand there on the glass, while simultaneously raising my other one to meet her other hand. The girl did too; but once again, the glass separated us. There wasn't anything that I could do except stand there and watch this beautiful soul bleed pain from the inside out, scream those words over and over again.
Suddenly, I wanted to kill every bastard who'd ever caused her pain, ever hurt her in any way. All the ones that I had seen in the memories spun around and around my head...until suddenly, I got a feeling that I knew them; had met all of them before.
Then, like a train, reality struck; I heard myself crying out those words that I thought the girl had been screaming, heard them escape my own mouth. I began to cry even harder as I looked at the girl in the mirror, the one who'd seemed like such a stranger before, then looked down and saw the own scars on my own skin, took in my own plain clothes, reached up to feel my own hair, which was thrown back in the careless ponytail.
I looked back at the girl in the mirror, realizing too late that I knew her all too well.
I stopped crying out those words long enough to whisper at her, "I'm sorry for making you who you are."
Her eyes, now red and puffy from the crying, looked sadder than ever for a moment, but then, just like that, her face went blank again, and I knew that she was pushing down all the pain. I wanted to stop her, but I couldn't.
So, taking my hands down from the mirror at the same time as the girl, I began to back away, because I knew she wanted to be alone.

Nuotaikos

Keistas daiktas tos nuotaika. Rodos atsiranda iš niekur ir dingsta į niekur. Taip staigiai.. Ir kas galėtų pagalvoti, kad rodos nieko nereiškiantys žodžiai šitaip gali pakeisti žmogaus savijautą, mintis, jausmus, dieną, o gal net gyvenimą... Vieną akimirką trykšti šiltais jausmais, gėriu, užkrečiančia nuotaika, o kitą ji ima į niekur ir dingsta.. Pasidarai šaltas, bejausmis, niūrus, liūdnas, piktas ir visoks kitoks, neigiamos nuotaikos nešėjas. 

Taaaaip..  Ta nuotaikų kaita.. Ji mane aplanko beveik kiekvieną dieną. Tad šiandien ir neišimtis. Aš nesiskundžiu. Tikrai ne. Man patinka būti ir linksmai, ir liūdnai.. Net nežinau kodėl, bet labiau ir lengviau prisileidžiu liūdesį nei džiaugsmą.. Kažkodėl man tai asocijuojasi su tikresniais ir nuoširdesniais jausmais. Nors nesakau, kad nemėgstu džiaugtis. Tikrai gera  ir šilta kartais pasidžiaugti gyvenimu. Ta saule danguje, baltapūkiais dangaus skliautais, pilnais gyvybės lietaus lašais, gyvenimo vėju, kupina stiprybės gamta, neidealiu gyvenimu.. Viskuo viskuo, kas supa mūsų mažytį, jausmų kupiną, pasaulį.
Vis grįžtant prie liūdesio.. Tiesą pasakius, aš vis dar negaliu suprasti, kodėl jis mane traukia. Ar savo paslaptingumu.. Juk liūdni žmogučiai dažniausiai slepia pačias įdomiausias istorijas, pačius jausmingiausius pasakojimus, pačias gražiausias ir tyriausias svajones.. O gal savo tikrumu.. Nes apsimetinėti liūdnu, dažniausiai nėra tikslo, ar bent jau tikrai mažai žmonių turi noro apsimetinėti liūdnais, kai tuo metu gali tiesiog džiaugtis.. Aišku aš nešneku apie sau naudos siekiančius žmogėdras.. Ne..
Kad ir kaip bebūtų.. Žinau, kad tikrai niekad neatsisakysiu paliūdėti. Nes tik tada galima išvalyti mintis ir apie viską pradėti galvoti realiai, racionaliai. Juk smagu šaltą vakarą atsisėsti prie lango, su šiltu puodeliu kavos ar visą sielą ir kūną sušildančia arbata, ir pasvajoti apie tai, ką dar nesi svajojęs, galvoti apie tai, ką dar nesi galvojęs.. Tiesiog pasigauti pro šalį lekiančių minčių saujelę ir ją sudėti tvarkingai ant balto popieriaus lapo, ar tiesiog paverst idealiais muzikos garsais.. Liūdesys nėra blogai. Juk ne be reikalo sakoma, kad liūdniausi žmonės būna kūrybingiausi.. Aš tuom tikiu. (:

Sheldon

Mano triušiukas Šeldonas. Šiandien jis kiek liūdnokai atrodo, tad dėl to visai neprieštaravo pabūti mano modeliu. Tad galiu pasidalinti jo fotogeniškumu ir su Jumis.

 

 

 Šis mano draugužis turi broliuką, su kuriuo gan ilgai ir linksmai sugyveno. Ištisai abu dūkdavo dienom ir naktim.. Taip naktim .. Ir neleisdavo man miegoti. (;  Taigi buvo laikas juos išskirti, nes dviem patinėliam vienam narve gan sunku gyventi.. Nors tiesą pasakius, gal ne kiek patinėliam, o man. (: Sunku ramiai miegoti, kai visą naktį jie duodasi narve (:

Taigi tuo pačiu supažindinsiu ir su Šeldono broliuku - Jeremy. Taip jis pasiutęs padariukas, kitaip tariant, čia buvo visas bosas. O dabar karaliauja pas mano draugę Erikutę.

Tikiuosi, kad ji juo pasirupins deramai. (: Taigi susipažinkite su Džeremiu. (;

You are my shining star..
The only one in the sky..