Tarsi iš gilaus miego pašoka mano protas ir bando suvokti, kur aš esu, ką darau, kodėl aš čia esu ir kas po velnių čia dedasi. Ties ketvirtąja susivokimo sekunde suprantu, kad randuosi kažkur laukuose, akinančiai saulėtą dieną. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bet tada viskas pradeda staigiai temti. Su kiekviena sekunde viskas darosi vis sunkiau įžiūrima. Bet tik tada pradedu jausti kūną, suvarstytą šalčio ir skausmo, o tu laikai atrėmęs ginklą man į smilkinį. Iššiepęs tą beprotišką šypseną, tik patvirtinančią, kad esi toks pats beprotis kaip ir aš. Ir tas tavo žvilgsnis.. Žinau, kad aš jį pažįstu. Net per daug gerai pažįstu. Akys trokštančios skausmo, kraujo ir mirties. Žvelgiu į tave su nuostaba ir jaučiuosi taip, lyg pati žiūrėčiau į save. Ir manau, tu tai puikiai supranti. Tau net suprasti nereikia, tu tai žinai. Žinai, kad aš ir pati jau trokštu, jog nuspaustum gaiduką. Ir su kiekviena sekunde nekantrumas vis veržiasi laukan, kartu su augančia šypsena mano veide. Pažvelgiu tau tiesiai į akis tarsi sakydama "We're the same", o tu tik atsakai "And we know that" ir parodai savo užburiančiai velnišką šypseną dar aiškiau, tuo pačiu metu nuspausdamas gaiduką... Im' happy now. Bet su ta mintim nubundu, lėtai atsimerkiu, apsikabinu tave dar stipriau ir pakuždu "Thank You, Darling. Now.. I Love You More."
