Nojus man į rankas įgrūda kažkokią detalę ir pašnibžda man tyliai į ausį ''Atėjo viskam galas ir tu esi to dalis''. Aš nieko nebesuprantu. Rodos mes turėjom išgelbėti pasaulį, bet kas dabar vyksta, aš net neturiu menkiausio supratimo. Tik keliauju pasroviui ir žiūriu kas vyksta apsidairydamas kambaryje. Senoviniai odiniai baldai, išpuošti auksu nudažytais mediniais rėmais. Tarsi iš pigių senų holivudini filmų. Bet nespėjus pilnai visko apžiūrėti, mano dėmesį patraukia iš kito kambario įeinantys vyriškiai. Rodos visi trys yra matyti, ir aš juos turėčiau pažinoti, bet kaip realiai ten yra, nepasineriu į apmastymus ir apsimetu, kad man tai nerūpi. Gal dėl to ir nežinau jų vardų. Bet aš juos pažįstu. Jie visi skuba, skubu ir aš, tik vis dar nežinau kodėl. Nuojauta kužda, kad vyksta kažkas negero, ir šie žmonės prie to prisideda. Panašu, kad ir aš išvien su jais. O turėčiau kovoti už taiką ir gėrį, bet čia kažkas ne taip. Išeiname iš prašmatnių namų ir aš stoju skersai kelio. Suvokdami, kad aš tik kliūtis, vyrai mane stumteli į šalį ir bando pagriebti skriejančią tolyn detalę. Tik tada suvokiu, kad ji yra svarbi. Labai svarbi. Tik aš vis dar nežinau kodėl. Visi staigiai sušoka į mašinas ir lekia.. lekia tolyn. Aš mėginu neatsilikti, tik neaišku nei kur, nei kaip, nei kodėl aš tai darau. Galiausiai su mintim ''Ir kas gi gali tokio blogo ir svarbaus nutikti?'' nusuku vairą šalin ir nuvažiuoju savo keliu, kur tik akys veda. Pamiršdamas visą tai, kas ką tik nutiko , pasileidžiu savo gyvenimo keliu nesirūpindamas kitų gerove ar kažkuom panašiu kitu. What can I say? I'm free and I don't care. Gyvenimas teka sava vaga ir tik velniai gali pasakyti, kas tikrai tą vakarą nutiko. O gal ir ne...
Guliu priekaboje, vežančioje į kažkur, ir stebiu mėlynumo nusėtą dangų, karts nuo karto pasipuošusį pūkiniais sidabro patalais. Ir staiga, šviesą užstodamas, mano ramų pogulį nutraukia senas draugas. Jis tik stovi ramiai ir žiūri į mane, tarsi norėdamas kažką pasakyti, bet negalėdamas. O gal tik nedrįsdamas nutraukti tylą, tykojusią tarp mūsų , rodos , jau visą amžinybę. Vis tik stovi vieną kitą minutę ir žiūri. Jau pradedu nekantrauti ir laukti bent žodžio iš jo lūpų, o sulaukiu tik tylos. Nejauki, bet rami tyla. Ir kur viskas dingo? Tos šypsenos, juokas, besidalijančios draugiškumu mintys, žodžiai, sakiniai, pasauliai. Nieko nebeliko. Tik tyla ir šaltis. Staiga su dar daugiau baimės persmelktu veidu jis palinksta žemyn ir pakužda ''Kur dingo ta visa muzika?'' Tik tada suvokiu, kad jis teisus. Kur muzika, kur garsai, kur dainos, kodėl visa to nebėra ? Kur praeitis. Kodėl aš neprisimenu praeities. Kodėl aš nieko neprisimenu kas su tuo susiję? Kodėl aš net negaliu įsivaizduoti kaip atrodo muzika, kaip ji skamba, koks jos skonis ir išvis kas ji tokia? Kur visi tie nuostabūs garsai, nešantys tiek laimės paprastiems žemės gyventojams? Kodėl tiek daug klausimų, kylančių mano galvoje? Ir kodėl aš atsakymų nerandu? Tik tada suvokiu, kad tai turėtų būti susiję su ta naktimi, kada aš nustojau rūpintis, ką tie vyriškiai darys. Aš staigiai šoku iš tos vietos, kurioje buvau, jau nebežinau ką iki tol planavau, nes galvoje sukasi tik viena mintis, išsiaiškinti kas nutiko. Keliauju atgal ieškoti mano buvusių 'draugų'. Net nežinau ar juos galima taip pavadinti. Juk jie turėjo nešti gėrį pasauliui, o ne naikinti jį. Niekada man ramybės nedavė tas klausimas, kas jiems iš tiesų nutiko. Bet matyt ir nesužinosiu. Nuvažiuoju į tą pačią vietą, kur paskutinį kartą juos palikau, ir mano nustebimu, juos randu ten pat, rodos net nepajudėjusius, tarsi man išvykus, ten laikas būtų sustojęs ir aplinkui dar nieko nebūtų įvykę. Skubu tardyti Nojų ir aiškintis, kas per detalė, kuom ji svarbi ir kas jiem visiems nutiko, kad jie nori kažką sunaikinti. Deja, atakymų nesulaukiu, apart kažkokių beprasmiškų paistalų apie religijas, tikėjimą ir kažkokę esybę, kuri yra susijusi su vienetu ir dvejetu, o po viso to teliks vienetas ir trejetas. Antroji esybė tiesiog išnyks padarydama pasaulį geresniu. Iki šiol nesuprantu, ką tie pasitalai galėtų reikšti. Ir aplamai apie ką jis kalbėjo, tačiau vis bandau perspėti pasekmes viso to. Mėginu aiškinti, kad jie ištrins šio pasaulio praeities egzistavimą. Tačiau mano visos pastangos nueina veltui. Nesu aš nei pakankamai stiprus, kad galėčiau visus nutėkšti šalin ir sustabdyti nuo šios beprotybės, nei pakankamai įtakingas, kad papraščiausiai imtų ir paklausytų manęs. Kodėl viskas visada taip sudėtinga? Kodėl negalima papraščiausiai susitarti geruoju? Bet laiko gaišti negalėjau ir aš, tad net nepagalvojęs, ką darysiu toliau, smogiau Nojui į veidą ir pamėginau atimti tą prakeiktą detalę. Kaip ir nujaučiau, mano pastangos buvo beprasmės, taip tik supykdžiau visus aplinkui ir nepastebėjau, kaip į mano pusę atskrieja metalinis laužtuvas. Nesugebėjau aš jo išvengti ir nemanau, kad aplamai buvo įmanoma tai padaryti, tikrai ne man, neesu gerų refleksų žmogus, tad gavau gerą smūgį į galvą. Tikriausiai kaip tik tada nukritęs atsijungiau. Nes galva liko tuščia, jokių minčių, jokių prisiminimų, kurie kažką reikštų. Nubundu pievoje, pilnoje spalvotų gėlių. Ir man niekas daugiau aplink nerūpi. Tos nepasakomos spalvos ir nuostabus kvapas. Širdyje kažkas kužda, kad užmiršau kažką svarbaus, lygiai tap pat, kaip ir tuštuma sako, jog kažko netekau. Bet ne dabartinis laikas skirtas ieškojimams. Pasiliksiu čia dar truputėlį, toje pievoje, tarp margų spalvų ir kvapų, kur viskas gražu ir nuostabu. O kas prarasta - nebesvarbu.
