Ėjau.. Į nežinia kur ir nežinia nuo ko. Užsukau nusipirkti kavos į savo mėgiamą vietą. Sutikau kažką pažįstamo, tačiau aš nesustojau. Nusisukau ir ėjau toliau. Bėgau nuo žmonijos. Kuo toliau , tuo labiau jaučiausi apsupta ir spaudžiama nepažįstamos esybės. Kuo toliau tuo aiškiau ėmiau suprasti, kad aš esu niekas. Visiškas niekas, nieko nereiškiantis šiam sumautam pasauly. Vis tolyn ir tolyn. brendant gilyn. Kol galiausiai stovėjau lig pusės kūno vandenyje. Bangos mane stumdė tai į vieną pusę , tai į kitą, kol suvokiau, kad turiu bėgti iš čia. Skristi tolyn. Tačiau, man nepastebėjus, banga pasiglemžė mane ir pradėjo nevaldomai blaškyti ir nešti žmonijos link. Atgal į tą kančių narvą.. iš kurio taip lengvai neištrūksi. Protui nesusivokiant bandžiau ieškoti išeities, mėginau kabintis už oro, gal lyg tyčia tuo metu jis galėtų virsti kieta mase, kuri sulaiko mane nuo pražūties. Tačiau pati mirtis mane šaukė ir laukė kol pasibelsiu į jos duris. Taip nekantriai kikendama laukė ir stebėjo pro mažą mažą plyšį. Staiga ranka užčiuopė kažką kieto. Nors ir skendau bangų putose, širdyje atgimė nauja viltis.. Nauja viltis pabėgti nuo kančios. Ir aš buvau teisi. Į mane buvo įremtas ginklas. Galingas masyvus ginklas, kuris ir išvadavo mane. Mano kelionė baigėsi. Lygiai čia pat, kartu su kančia. Mirtie, dabar aš tavo.