pirmadienis, lapkričio 09, 2015

Don't Open the Doors.






Vėlyvas vakaras rudeniniame fone. Apleistas senas pastatas, o jame trys gyvenimo blaškomi vyriškiai. Ramiai sėdi susiradę aptrūnijusias kėdes ir iš lentų susistatę stalą. Stalo žaidimų vakaras keisčiausiose vietovėse. Vienas iš jų ( Kajus) laukdamas kol baigsis žaidimo partija, kurią jis jau pralaimėjo, slampinėjo po keistus apleistus kambarius, kol galiausiai priėjo kitaip atrodančas duris, nei visos kitos visame pastate. Lėtai pravėrė, o ten tinklas pakambintas nuo sienos iki sienos, tarsi milžiniškas hamakas iš kurio negali iškristi. Palenkus galvą žemyn, 2-3 metrai nuo tinklo, mėlynuoja vanduo it gėlas baseinas. Apsidairius atidžiau, Kajus pamato virvę, kuri kabo lygiai per kambario vidurį, nusileidžianti nuo lubį iki tinklo. Jis vienas prisitraukia virvę su rankom, įsikabina tvirtai ir pirmyn suktis, kaip kad vaikystėj visi virš vandens supynes pasidarę. Atsispyrė iš visų visų jėgų ir didžiausiu mostu pirmyn į keistąjį kambariuką iki priešais esančios baltos sienos.. Bent jau taip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Vos įšokus į kambarį ant priešais esančios baltos sienos pasirodė įvairūs užrašai, kurių ankščiau čia nebvuo, ar bent jau tikrai nepastebėjo Kajus  : "Hi?.. How are you ? Are you feeling fine? Really? .. " Tiek kiek spėjo perskaityti..  jų buvo ir daugiau, bet svyravimas į vieną pusę stojo ir vaikinui teko apsisukt į kitą pusę. Ant priešais esančios sienos taip pat lūkuriavo keisti užrašai : " You think you can get away ? You think you can ignore me ? Talk to me when Im talking to you! " Ir svyravimas į šią pusę taip pat buvo prie pat pabaigos. Lengvai ir nedrąsiai.. su neabejotinu sumišimu akyse. . kas čia per žodžiai.. kas juos užrašė.. ir kodėl ? prieš įlipant į kambarį rodos you nebuvo.. Jų tikrai nebuvo. Kajui buvo smalsu kas toliau buvo parašyta ant pirmos sienos.. taik o jis nespėjo perskaityti.. Bet vos apsisukus jo širdis pradėjo baladotis dar labiau. Žodžiai.. jie nebebuvo tokie patys. Siena tarsi visai kita ir kitaip aprašinėta. Šį kartą nebe juoda anglimi, kaip iš prdžių atrodė, o .. krauju. " You're going to scream! I promise to you.  Thank you for opening the door. Its going to be FUN! ." Vaikinas pasileido nuo virvės ir įkrito į tinklą.. besiblaškydamas ir besikeberiodamas pažvelgė žemyn ir baseine iki tol atrodęs normalus vanduo dabar švietė kruvinai. Visur kliūdamas ir sunkiai šliauždamas , šiaip ne taip išsikabarojo iš to kambario susirinkęs raktus. Tik jis nepastebėjo vieno fakto.. vienu raktu buvo per daug. Išbėgo jis iš kambario drebančiom kojom ir sumišusiu žvilgsniu žvelgė į kitus du draugus. Nė vienas nesuprato ką jo tas žvilgsnis turėtų reikšti, . Nei vienas nepatikėjo ir tuom ką vaikinas nupasakojo.. Jie tik pravėrė duris, apžvelgė kambarį, pažiūrėjo į normalų baseiną, baltas sienas ir numojo ranka į svajotojo pasakojimus.  Tada Kajus pats pradėjo galvoti, kad gal tai tik sapnas, išsigalvojimas, haliucinacija, nuovargio požymis ar kain kas, bet tai juk negalėjo būti tikra. Dar kelioliką minučių pasėdėjo, patūpinėjo , pasidairė , apmąstė ir nusprendęs, kad tai tik nevykęs pasamonės pokštas , susirinko daiktus , susigraibė visus raktus ir pamatė vieną papildomą raktą. Kam jis reikalingas?.. Nuo ko? Nė vienas nežinojo, bet dėl visa ko įsimetė jį kišenėn ir pajudėjo iš tų keistų namų.  Išeidami vaikinai sutiko seną pažįstamą. pasisveikino lyg niekur nieko, persimetė keliais žodžiais ir apsilenkė toliau kas sau. Beeidami toliau sutiko moteriškę, kuri kažkodėl maskatavosi prie nedidelio skardžio su visokiai prailgintuvais.. Sudomino.  Ką tokiu metu galima veikti.. Prie skardžio.. su prailgintuvais? Reik nueiti pasmalsauti..
 Tai buvo kažkieno tarnaitė. Ji tik vykdė nurodymus..bent jau taip sakė.. Išklausius visko, ką turi pasakyti moteriškė.. o ji pasakė nedaug, vyriškiai paprašė tų nurodymų nevykdyti, nes jie keisti .. ir išvis kas tokių nesaonių prisigalvoja. Tai atrodė įtartina.. ypač tam kambary pabuvojusiam Kajui. Kažkas čia netaip.. ir ta tarnaitė keista, jos čia būti neturėtų.. irtikriausiai tikslas jos visai kitoks, nei mums pasakė.  Tvyrojo bloga nuojauta, tarsi kažkas tuoj turėtų įvykti. Ir visai staiga netoliese medyje kažkoks vyras sujungė laidus ir paleido srovę. nutvieskė  žaibas ir gilus gilus gilus juokas pasklido visų ausyse. Susvyravo medis ir išlindo šešėlis.. neryškus  bet moteriškos formos ir ilgais plaukais..  neryškus ir permatomas. Keista, bet jį matė tik tas vienintelis vaikinas Kajus. Išsigandęs baisiausiai nesuprasdamas kas dedasi, o kiti dar kreiviau žiūrėjo į jį. Bet netrukus ir kiti pamatė atspindį lange. Tik atspindį ir daugiau nieko. Figūra priskrido ir momentu visiems pasidarė ryški ryški it priešais stovintis žmogus. Nusišypsojo geliančia kiaurai kruvina savo šypsena  ir pranyko tiesiai į sieną, o toje vietoje atsirado kaboti negyvas žmogus.. tas pats su kuriuo prasilenkė einant iš to keisto namo. Niekas nesuprato kas dedasi. Kajus kaltino tik save, kad pradarė duris.. kad išvadavo demoną iš namų. Vos ji pasirodydavo, nusinešdavo kieno nors gyvybę, mažą ir gležną. O toje vietoje,kur ji dingdavo, likdavo tik negyvas, sustingęs, kadaisę buvęs.. žmogus.

ketvirtadienis, lapkričio 05, 2015

Tyliai išeiti

























 Tai sapnas. Aš žinau, kad tai sapnas.. Tik..  kaip man,  per daug ramus. Kur zombiai? Kur monstrai ? Kur baisybės nuo kurių reikėtų bėgti? Mano pasamonė niekada rami nebūna, o jos kūriniai visada pranoksta mano vaizduotę....
Kai viskas taip pažįstama.. taip rodos įsimintinai matyta, bet skirtumas tas, kad iki šiol jauteisi saugiau, nei kažkada iš prisiminimų. Tu tai žinai, kad šis suvokimas iki nieko gero neprives ir tau galiausiai vis tiek teks bėgti ..Paradoksaliai nuo bėgimo nepabėgsi.   Klaidžioji, rodos, jau seniai pažįstamais baugiais koridoriais, laipioji nepatikimais laiptais.. o tikslas koks.. Koks jis ? Do you have one ?  Ir dabar išgirsti. Štai tas tūnojęs pavojus, kampe susirietęs it šešėlis tamsos . Nežinai kas tai, nežinai iš kur, bet žinai tik viena - turi bėgti kuo toliau, nes kitaip tau galas. Mirtis pabudo. Bėgu kiek tik kojos neša, kiek tik laiko ir išgali, bet jaučiu, kad to nepakanka. Jei nerasiu tikslo, mane galiausiai sugaus. Galiausiai įkliūsiu į spąstus . Apsidairau ir matau, kad bėgu ne viena. Keistas jaunuolis rodos bėga šalia ir jis turi tikslą. Jis žino kur pasislėpti. Bėgu kartu. Keisti koridoių vingiai, laiptai vedantys tai aukštyn tai žemyn , keisti tiltai, kurie atrodo kaip niekas daugiau . viskas keista ir nematyta. Išsišakojimai, patys įvairiausi ir rodos jau nebesuspėsiu kartu, bet pakeleivis staigiai šoka nuo tilto , tarsi persirikiuodamas į kitą kelia ir mėtydamas pėdsakus. Su baime, bet mėginu sekti paskui jį toliau. Pribėgam milžiniškas duris.. tarsi vartus.  Žmogus sumurma panosėj " Ir vėl teks dėžutėj užsidarius amžius tupėti". Sunkiai bet greitai rakina vartus. o dundesys už nugarų vis aiškėja didėja ir matomai artėja. Durų skląstė trakšteli ir durys atsidaro. Greit abu vidun ir duris rakinam. Vaikinukas susidoroja su spyna ir tada ant durų su kreida išpaišo keistą ženklą. Gal  tai koks prakeiksmas , o gal magiškas triukas durims apsaugoti nuo to, kad ir kas artėjo link mūsų. Čia nesustojam. bėgam toliau ilgu ir painiu koridoriumi, kol galiausiai pribėgam dar vienas duris, rodos dar tvirtesnes, kurios atsirakina dar sunkiau.. Ritualas kartojasi... Vos užrakinus duris ant jų kažkas užpaišoma. Apsisuku. Ir viskas taip keista. Tarsi būčiau atsidūrus kitam pasaulyje.. Esu name, nuosavam name ir dabar stoviu tiesiog kambaryje. Kaip taip ? Namas tai randasi lauke.. o mes bėgom tuneliais gilyn ir gilyn į žemės gelmes.  Vaikinas dėbteli  " Tai netikra. Sukūriau visa tai, kai teko ankščiau slėptis nuo mirties. Sukūriau, kad turėčiau kur slėptis ir galėčiau jį stebėti". Taip ir nesupratau kas tas "Jis". Pažiūriu pro langą, o ten kažkoks piktai atrodantis vaikinukas gretimam name savo gyvenimą gyveno. Baksteli pirštu į jį ir toliau šneka " Tai jo kaltė, kad mes čia užsidarę turim gyventi.  Jis didysis šio pasaulio monstras, kuris viską naikina. Nežinau kaip taip nutiko, bet dabar taip yra. " Aš pažiūriu į grindis.. o ten snaigė. Iš kur ji čia?.. Pažvelgiu artyn durų, pro kurias atėjome , o ten jų daugiau ir vis daugėja. Grindys tampa klampios ir jos šąla. staigia šąla ir aš pradedu tą geliantį šaltį jausti savo kojose.. Kaip jis palengva skverbiasi vis gilyn ir gylyn į mano kūną. Vaikinas pradeda bėgti iki kitų durų, aš išpaskos. Užsidarome.. pakliuvome į spąstus.. daugiau nebėra kur bėgti. Dabar tik laiko klausimas, kada mums galas. O to laiko jau liko visai nedaug. Tai buvo spąstai man. Pinklės.. į kurias pakliuvau. Aš buvau išmainyta mirčiai už vaikino gyvybę. Jis laisvas, o aš nebegyva.