Tai sapnas. Aš žinau, kad tai sapnas.. Tik.. kaip man, per daug ramus. Kur zombiai? Kur monstrai ? Kur baisybės nuo kurių reikėtų bėgti? Mano pasamonė niekada rami nebūna, o jos kūriniai visada pranoksta mano vaizduotę....
Kai viskas taip pažįstama.. taip rodos įsimintinai matyta, bet skirtumas tas, kad iki šiol jauteisi saugiau, nei kažkada iš prisiminimų. Tu tai žinai, kad šis suvokimas iki nieko gero neprives ir tau galiausiai vis tiek teks bėgti ..Paradoksaliai nuo bėgimo nepabėgsi. Klaidžioji, rodos, jau seniai pažįstamais baugiais koridoriais, laipioji nepatikimais laiptais.. o tikslas koks.. Koks jis ? Do you have one ? Ir dabar išgirsti. Štai tas tūnojęs pavojus, kampe susirietęs it šešėlis tamsos . Nežinai kas tai, nežinai iš kur, bet žinai tik viena - turi bėgti kuo toliau, nes kitaip tau galas. Mirtis pabudo. Bėgu kiek tik kojos neša, kiek tik laiko ir išgali, bet jaučiu, kad to nepakanka. Jei nerasiu tikslo, mane galiausiai sugaus. Galiausiai įkliūsiu į spąstus . Apsidairau ir matau, kad bėgu ne viena. Keistas jaunuolis rodos bėga šalia ir jis turi tikslą. Jis žino kur pasislėpti. Bėgu kartu. Keisti koridoių vingiai, laiptai vedantys tai aukštyn tai žemyn , keisti tiltai, kurie atrodo kaip niekas daugiau . viskas keista ir nematyta. Išsišakojimai, patys įvairiausi ir rodos jau nebesuspėsiu kartu, bet pakeleivis staigiai šoka nuo tilto , tarsi persirikiuodamas į kitą kelia ir mėtydamas pėdsakus. Su baime, bet mėginu sekti paskui jį toliau. Pribėgam milžiniškas duris.. tarsi vartus. Žmogus sumurma panosėj " Ir vėl teks dėžutėj užsidarius amžius tupėti". Sunkiai bet greitai rakina vartus. o dundesys už nugarų vis aiškėja didėja ir matomai artėja. Durų skląstė trakšteli ir durys atsidaro. Greit abu vidun ir duris rakinam. Vaikinukas susidoroja su spyna ir tada ant durų su kreida išpaišo keistą ženklą. Gal tai koks prakeiksmas , o gal magiškas triukas durims apsaugoti nuo to, kad ir kas artėjo link mūsų. Čia nesustojam. bėgam toliau ilgu ir painiu koridoriumi, kol galiausiai pribėgam dar vienas duris, rodos dar tvirtesnes, kurios atsirakina dar sunkiau.. Ritualas kartojasi... Vos užrakinus duris ant jų kažkas užpaišoma. Apsisuku. Ir viskas taip keista. Tarsi būčiau atsidūrus kitam pasaulyje.. Esu name, nuosavam name ir dabar stoviu tiesiog kambaryje. Kaip taip ? Namas tai randasi lauke.. o mes bėgom tuneliais gilyn ir gilyn į žemės gelmes. Vaikinas dėbteli " Tai netikra. Sukūriau visa tai, kai teko ankščiau slėptis nuo mirties. Sukūriau, kad turėčiau kur slėptis ir galėčiau jį stebėti". Taip ir nesupratau kas tas "Jis". Pažiūriu pro langą, o ten kažkoks piktai atrodantis vaikinukas gretimam name savo gyvenimą gyveno. Baksteli pirštu į jį ir toliau šneka " Tai jo kaltė, kad mes čia užsidarę turim gyventi. Jis didysis šio pasaulio monstras, kuris viską naikina. Nežinau kaip taip nutiko, bet dabar taip yra. " Aš pažiūriu į grindis.. o ten snaigė. Iš kur ji čia?.. Pažvelgiu artyn durų, pro kurias atėjome , o ten jų daugiau ir vis daugėja. Grindys tampa klampios ir jos šąla. staigia šąla ir aš pradedu tą geliantį šaltį jausti savo kojose.. Kaip jis palengva skverbiasi vis gilyn ir gylyn į mano kūną. Vaikinas pradeda bėgti iki kitų durų, aš išpaskos. Užsidarome.. pakliuvome į spąstus.. daugiau nebėra kur bėgti. Dabar tik laiko klausimas, kada mums galas. O to laiko jau liko visai nedaug. Tai buvo spąstai man. Pinklės.. į kurias pakliuvau. Aš buvau išmainyta mirčiai už vaikino gyvybę. Jis laisvas, o aš nebegyva.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą