Here's a story for you, because you asked one.

Once there was a girl. She was a small town girl, living in a lonely world. She looked regular, but somehow different than others. Well.. the truth was that no one liked her. She had only few friends. Pretty distant friends. In fact they never were near when she needed them. So almost all the time she was alone. But there was a boy. He was a good friend of hers. And one day he told to her " Always remember to be happy because you never know who's falling in love with your smile. Besides, The world always looks brighter from behind a smile."  So when she was near him, she smiled.. She smiled at him and was happy. Maybe.. they could be more than a friends, but this little girl was afraid.. was afraid to loose a close friend. She knew that One Day he'll be gone.. One Day she won't be with him, because he'll find his true way.. His only true way.  So she tried not to get in touch with him and be realistic. But deeply in her heart she knew that she was lost in reverie. And she was happy.. Really happy. She had a true lovely friend by her side. But here that One Day comes.. And now she's standing all alone..There's no friend by her side.. and never will.  And only now she understands.. that her smile and heart died with that One day.. when she was left alone..

Dream On

Žinai.. Kiekvienas menakas žemės padarėlis būdamas mažas svajoja suaugti, nepriklausyti nuo nieko kito, tik savęs. Svajoja, kaip užaugęs bus mokytojas, didvyris, herojus... kosmonautas. . Ir augant tų svajonių vis daugėja ir daugėja.. Daugėja iki tam tikros ribos...  To netvirto slenksčio, kai supranta, kad tai tik svajonės.. supranta, kad nebenori būti mokytoju.. kad herojai neegzistuoja, o kosmonautas.. na tai tiesiog beveik niekam nepasiekiama  tolima svajonė... Tada pats žiūri į dangų ir galvoji.. 

Galvoji, koks jis nuostabus.. koks jis paslaptingas, begalinis ir nesuvokiamas.. ir tikriausiai niekad nesuvoksi jo visų paslapčių.. O tau taip smalsu... Kiekvieną vakarą vis žiūri į žvaigždes.. į tolimas ir nepasiekiamas.. Mintimis siunti savo svajas.. kažkur ten toli toli.. ir žinai, kad jos nespės sugrįžti pas Tave.. Per toli skristi joms iki Tavo norų planetos.. Tada kas vakarą galvoji vis paprastesnius norus.. Kad jiems reikėtų skrieti vis mažiau.. Kad kelias būtų vis trumpesnis..  Bet vis suvoki, kad kelias vis dar jiems ir Tau.. per ilgas.. Kol vieną vakarą.. pamatai švieselę.. Aukštai aukštai danguje. bet ji tokia šviesi.. tokia ryški ir skaisti.. Ir staiga supranti, kad ji šviečia tik Tau.. Tik Tau vienam.. O Tu į ją žiūri ir negali atitraukti akių.. ir taip kiekvieną vakarą.. žiūri ir nieko negalvoji.. nesvajoji.. nes jau esi seniai supratęs.. Tavo gyvenimas per trumpas, kad svajonės sugrįžtų pas Tave... Tiesiog žiūri ir skesti jos šviesoje.. Ir taip kiekvieną naktį.. Pažiūri ir nusišypsai.. Ta ironiškai saldžia šypsena. Ir pagalvoji.. ''Koks gyvenimas apgailėtinas.. Nugyveni tiek metų.. O Tave pradžiugina tik šios mažos žvaigždelės stebūklingi spinduliai..'' ...    Tos neišpildytos svajonės..

Stay still, soldier. Follow orders.

Ir staiga sustingau. Nebežinojau ką daryti. Nesugebėjau pajudinti nė menkiausio pirštelio raumens. Net ir mintys slinko taip lėtai, tarsi būtų apsunkusios pačiais sunkiausiais akmenimis. Rodos net pačios niekur neskubėdamos. Tarsi liepdamos man įsiklausyti, jas pamatyti ir gerai ištyrinėti.. Taip lyg nesuvokčiau, kad jos yra mano pačios. Tikriausiai ir nesugebėjau to padaryti. Nes viską mačiau taip vos vos pro rūką, tarsi neryškioje švieslentėje bėgantys bereikšmiai žodžiai. O jie tokie tikrai nebuvo. Pradėjau mėginti juos įskaityti, suprasti, suvokti protu, kūnu ir siela. Ir tada, tarsi griausminga bangų mūša iš mano sielos gelmių išmušė tą jausmą. Tą keistą jausmą, su kuriuo nežinojau ką daryti.. Tada lėtai pakėliau galvą ir pažvelgiau į Tave.. Tu toliau tuo žudančiu žvilgsniu žiūri kažkur į tolį. Tu ir vėl ne čia.. Ir vėl skandini mane tame beribiame vandenyne. O gal tai tik aš.. Niekada to nežinosiu. O gal tai tik iliuzija? Ir Tavęs čia tikrai nėra? Gal Tu tik mano beribės fantazijos vaisius? Pats gardžiausias ir švenčiausias.. Jei ir taip.. Tai nenoriu nubusti iš šios iliuzijos. Nenoriu, kad paprasto vėjelio pliūpsnis sugriautų viską aplink, kas man dabar brangiausia.. Žiūriu į Tave ir pradedu savęs nekęsti.. Nekenčiu ir Tavęs.. Už tai , kad Tu šalia. Už tai, kad Tu šalia, kai man Tavęs reikia, už tai, kad Tu ne čia, už tai, kad atsiradai, esi, bet nebūsi, už tai, kad to iš vis neturėjo būti.. Už tai, kad Tu ne man. Žiūriu ir jaučiu, kaip tikrai  nenorėjau Tavęs nustumti tolyn.. Rodos gražinu ranką ten pat.. Bet dabar viskas kitaip. Nebėra ten Tavosios šilumos.. Tu tik žiūri lediniu žvilgsniu ir slenkiesi tolyn, palikdamas tik mažytį prisiminimų ruožą.. Lauksiu toliau. Kaip ir iki šiol..vis laukiau. Jei tai tik dar truputis, palauksiu.. Kiek jau naktų teko laukti, kiek dienų svajoti ir nė sekundės tikrai gyventi. Bet ką aš čia paistau... Tu juk sėdi vis dar šalia. Čia pat.. Vis dar skandini mane audringoj geismų jūroj.. Kurioje laikausi tik už savo įsitikinimų virvės.. Nelemtų įsitikinimų, kad visa tai - negerai.. Ir tų, mano pasaulį skandinančių minčių, kad tu ne man.. Noriu atsikratyti jų.. Noriu nutrūkti nuo tų nelemtų geležinių lynų. Noriu pasinerti į geismų gelmes.. Bet jie kausto mane. Įrodyk, kad aš klystu.. Išlaisvink mane..

Look around you and start to feel something

   Tu tylėjai ir žiūrėjai kažkur. Kažkur toli. Atrodė tarsi gyventum savo mintimis. Savo svajų šalyje. O gal ir dabartimi. Nežinau.. Man visada sunkiai sekėsi nuspėti tavo gilių žvilgsnių prasmes. Visada buvai paslaptingas.. Nors atrodo toks paprastas ir suprantamas. Tos mėlynos gilios akys.. Rodos visada tiek daug pasako.. Bet iš tiesų jos visada melavo. O gal ir ne.. Bet juk ir niekada neatskleidė tiesos. Tik toliau žiūrėjo savo paslaptingu žvilgsniu.. Ir tada.. Tada nedrąsiai ir tyliai pirmą kartą palietei mano gležnos rankos pirštus. Tarytum švelnutis vėjas apgaubiantis ką tik išdygusius.. gležnus naujus gyvenimus.. Perbraukei per juos lėtai lėtai ir švelniai iki pat delnų. Taip nedrąsiai.. bet užtikrintai.. Vis žiūrėdamas vandenyno pripildytomis akimis.. Skandinai mane jose lėtai ir negailestingai. Net nejausdamas to pats.. Nesuvokdamas nei rezultatų, nei pasekmių. Mano visą kūną užvaldė maži ir malonūs šiurpuliukai.. Tokie be galo šilti ir jaukūs. Rodos net nesuvokiau kas daros, o gal ir nenorėjau to suvokti. Gal ir nereikėjo.. Ne.. Reikėjo. Taip būtų buvę papraščiau.. Nei būti it pasiklydusiai varguolei medūzai, blaškomai muzikinių jūros bangų.. Nes man tai beprotiškai patiko.. giliai giliai širdyje. Ir geidulingai norėjau, kad liestum toliau.. nesustotum.. nepasitrauktum.. vis stipriau ir stipriau.. geidžiau.. Norėjau jaust vis labiau ir labiau.. vis arčiau ir arčiau. Tačiau staigiu judesiu atitraukiau ranką ir toliau apsimetinėjau, kad nieko nėra.. kad nieko nebuvo.. ir kad, tikriausiai, niekada nieko nebus..

Tobulas Rytas

    Nemiegoti vien tam, kad pamatyti tą ryto grožį, tą paslaptingą miglą.. Kylančią raudoną saulę už tolimų gilių miškų.. tos neapsakomo grožio miglos nusėtus laukus, saulės pirmuosius spindulius, besiveržiančius per pūkuotas debesų viršūnes  link paslaptingos žemiškos rasos skraistės... Tie maži mirgantys rasos lašeliai, tarsi gydantis vandens šaltinis, suteikiantis tyrą gyvybę , prikeliantis visą pasaulį iš gilaus ir tamsaus miego. Tie rytiniai traukinio garsai, atstojantys didingiausią muziką. Lekiantys traukinio bėgiai .. vienas po kito tik.. Tik .. Tik. Tik.. Nešvarios mintys kabančios laukų migloje. Viskas taip tyra. Nepaprastas rytas..  Ir tas nerimas.. Bėgantis užnugario šešėly.. Žinau. Jis už manęs.. tūno ir laukia paskutiniame vagone... Tyliai laukia, kol nusisuksiu ir prarasiu savo budrumą... Kad galėtų pasiglemžti mane savo visų užmirštame krašte... Tamsioje.. liūdnoje amžinybėje..
   Ir tos.. Tyroje ryto upėje  nuskendusios mintys, apgaubtos migla ir užrakintos šventais ryto saulės spinduliais... Nenoriai veržias laukan... Jos nori būti išklausytos.. išgirstos ir.. pamatytos... Bet niekam nevalia jų regėti... Tai kas per daug šventa... Tiesiog nugrims tolyn...  Rytinis tylos vandenynas iš lėto jas pasiglemž į savo užmaršties gilumas.. giliausias gelmes... Užrakins savo švenčiausiais pažadais... Ir nebepaleis... Nebepaleis...  kol nepažadėsi jų saugoti tvirtai savyje... Kai išgirsi ir pamatysi... Jos ne tau... Ir ne man..     

    

  Ta karšta kava.. migla.. saulė.. dangus.. medis.. rasa.. traukinys.. aš.. pieva.. garsai.. nerimas.. tuštuma.. liūdesys.. ilgesys ir ..  Tobuliau nebūna... Ne būna..  bet ne dabar..  Tie lekiantys bėgiai vienas po kito tik.. Tik.. Tik.. Tik.. ir tyrai nešvarios mintys..  mano galvoje..  mano širdyje..  Tačiau viskas liko ne čia.. kitame vagone.. kitame traukinyje.. kitame kelyje.. tuo pačiu metu keliaujančiame į priešingą pusę... Vis tolyn ir tolyn.. Tas tobulas ankstus rytas...