Mintys 2

Traukinys. Tas nepaprastas gyvenimo traukinys, dundantis vingiuotu keliu.. Per lygumas, per kalnus, per dykumas, ledynus, jūras, vandenynus.. kurio kapitonas esi tu..  Sėdi prie lango ir žiūri.. žiūri į tolį.. ir sieki akimis dar toliau.. Keista.. nes niekas nedomina, kas lengvai pasiekiama ir pamatoma.. Visiškai netraukia dėmesio tie keisti tavo traukinio pakeleiviai.. kuriuos netyčiom įsileidi.. ir atėjus laikui.. išleidi. Tik trumpai paganai akis į juos.. Pagalvoji, kaip miela būtų juos užkalbinti ir paprašyti pasilikti ilgiau.. bet ne. . Leidi jiems savavališkai pasišalinti vos jiems užsigeidus. Išleidi, vos jie paprašo.. Žmonės sako, kad tai draugai.. kuriuos tu įsileidi į savo gyvenimą.. Ir atėjus laikui, jie išeina.. Tačiau aš galvoju kitaip.. Nematau tam šurmulį draugų.. Tai tik žmonės.. Pakeleiviai netyčia užklydę tavam traukinį. Išeini iš kabinos.. pasivaikštai.. buryje.. Susipažįsti.. ir štai turi vieną, kitą pažįstamą.. Tikriausiai gali kaltinti tik save, kad niekam neatskleidi savo paslapžių.. kad jų niekas neatskleidžia ir tau..  Kaltini tik save, kad tai tik pažįstami.. pažįstami, kurių tu realiai nepažįsti.. Galų gale jie juk visi idiotai. Lygiai taip pat, kaip ir tu pats. Todėl ir dairaisi tolyn.. Grįžti į savo kabiną ir žiūri.. Sieki kažko, kas nepasiekiama.. Bandai pamatyti tai, kas nematoma tavo akims.. Bandai suprasti gyvenimo paslaptis.. bet velniškai nesiseka ir nežinai kodėl. Sustabdai traukinį.. Ir išlipi pats.. Apsidairai.. Pavaikštai..  Supranti, kad pasaulis menkas.. žemė, kuria vaikštai - šventa .. bet kažkodėl ne tau.. Tau ji atrodo suteršta .. Suteršta tų žmonių, kurie vaikšto ja.. aplamai.. kas sumąstė tą traukinį.. kodėl aš juo važiuoju?.. sustabdykit..  noriu išlipti.. nenoriu važiuoti.. pasakiau - nebenoriu.. negi niekas nesupranta..  juk visi įlipa ir man nespėjus apsidairyti - išlipa.. tada kam išvis to reikia.. Atsisėsiu sau ant kalnelio po medeliu ir ramiai sėdėsiu visą laiką.. niekas nemaišys, netrukdys.. nesitrins aplinkui.. ir mana žemė bus šventa. Žinau, kad šventa tik man.. Bet kam tai daugiau rūpi. Juk tu gyveni. O ne kiti už tave.. Jei siunti mane velniop, tai eik ir pats ten kartu. Galų gale mes visi vienodi.. Tad su vienodom išvadom ir baigsim viską. Stovėsim ant tilto krašto ir galvosim ar jau laikas šokti.. Sakyčiau, ko tu lauki - šok.. Bet negaliu to ištarti, nes pati vis dar delsiu stabdyti sąvąjį traukinį.. vis stoviu ir žiūriu į tą sruvenantį gyvybišką vandenį. Žinai.. vanduo yra begalo gražus.. jis negyvas, bet gyvas.. Tarsi neapsisprendžianti savo esybe būtybė. Juokinga, bet visai kaip aš.. Aš negyvenu.. bet gyvenu.. kvėpuoju ir esu gyva. nenoriu. Noriu būti gyva, bet nekvėpuoti.. Lyg tyčia vakar ir negalėjau kvėpuoti.. tarsi kas užspaudę plaučius laikė, gniuždė man kvapą ir neleido įkvėpti.  O žinojai, kad gyventi - skauda?  beprotiškai stipriai.. kiekvienas veiksmas, kiekviena būtybė, viskas, ką gali pavadinti gyvastim, skaudina. Lygiai taip pat kaip ir mintys, kurios spaudžia ir gniuždo tave iš vidaus. tarsi kažkoks kakafoniškas klyksmas spiegia į ausis.. ir negali atsikratyti jo.. erzina... siaubingai..  noriu negalvoti..   
 

 

Mintys..

Žengi ir.. krenti.. greitai ir skaudžiai.. paliesdamas begalę mažų.. vos suvokiamų atomų, kurie sudaro tavo visą gyvenimą.. kurie tave laiko, kurių dėka tu pats egzistuoji. Bandai suvokti tą begalinį skaičių tų keistų dalelių.. tų padarėlių, kuriuos tesugebi įsivaizduoti kaip vieną visumą.. Net nemėgini suvokti kodėl viskas yra taip, kaip yra, iš kur tos paslaptingos jėgos, laikančios viską vienoj visumoj, kodėl viskas tiesiog nesubyra ir neišsisklaido po tolimą visatą.. kodėl išvis kažkas egzistuoja, kai laisvai galėtų tiesiog nustot tai daryt... Lieti žemę.. ir jauti.. kaip ji nenori tavęs paleist.. kaip vis traukia gilyn ir gilyn... Jauti tą nenusakomą gravitacijos jėgą, kuri tave visą gyvenimą laiko pririštą.. neleidžia judėti tolyn... vis grimzti į tą traukos liūną.. vis vyniojies plieno grandinę sau ant kaklo ir lauki.. lauki kol galėsi nušokt nuo kėdės... Guli ir bandai priešintis... sukaupi visas savo jėgas ir žinai, kad neleisi savęs įtraukti giliau.. dar giliau nei esi.. jauti, kaip tas kietas kūnas po tavim keičia savo formą, bet.. ne ilgam. Vos paėjus jis tampa tokiu pačiu, kaip iki tol, kol tavęs ten nebuvo.. O tau taip nesiseka... Tu kitoks.. kitoks nei kiti.. išskirtinis ir nepakartojimas.. tokios tobulos atomų krūvos daugiau
niekur niekas neras... Tu sugebi priešintis... Tavo visas kūnas stumias tolyn.. bet jis tik tėra tamprus padarėlis, blaškomas paslaptingų jėgų..  

Kai už lango lyja ...

... mėlynais blizgiais taškiukais, atrodo, kad ką tik švietusi Saulė dingo. Bet taip nėra, nes saulė žino, kaip žemei reikia lietaus. Saulė žino, kad žemei gali atrodyt baisu, kad galbūt ateis ta diena, kai ji nebegalės pakilti ir iš naujo įkvėpt gyvybę žemei.
Tačiau tokiomis dienomis, menkiausias saulės spindulėlis gali tave sušildyt, pralinksmint ir iš naujo įkvėpt gyvybę, kad pamatytum savo visą nesuprantamą esybę. Nesvarbu, kad tave dengia milžiniški, kupini lietaus, debesys, juk giliai širdyje žinai, kad saulė yra, čia pat, gal net su tavimi, tau nežinant, tave šildo ir globoja. Nežinai? Netiki? Meluoji. Tai aš netikiu, kad negali tikėti. Netikiu, kad kiekvienas lietaus lašelis, drėkinantis tave, tau slapčia nesako, kad jis nors ir ne paskutinis, bet tu vis tiek sulauksi paskutinio, o po to jau pats žinai kas bus.
O žemė, žemė taip pat žino. Ji žino, kodėl lyja, ji žino, kad kažkada nustos lyti, ji žino, kad saulė ją šildys, taip pat ji žino, kad kažkada ateis ir mėnulio eilė. Atrodytų ji viską žino. Deja, ji žino tiek pat kiek ir saulė ar mėnulis. Ji tegali žinoti kas bus, o ne kada bus.

Pasitikėjimas. Tik pasitikėjimas gali panaikinti dvilypumą, gėrio ir blogio paieškas. Tik pasitikint, dingsta gėris ir blogis, nes tik tada gali žinoti. Tik tada gali žinoti kas bus. Nors ir nežinai kada, kartais užtenka žinoti, kad tiesiog taip bus.

Pažadas? O kam jis reikalingas, jei egzistuoja pasitikėjimas? Turbūt, jei dar nepasitiki, pažadas padeda tau, nors truputį palengvina. Bet jei jau yra pasitikėjimas, pažadas žino savo vietą ir išeina toliau klaidžioti, beieškant naujų nuotykių, naujų žinių.

Tačiau ar tu žinai? Ar žinai, kad saulė pasitiki žeme? Ar žinai, kad žemė pasitiki saule? Ar žinai, kad ir mėnulis tai yra pažadėjęs? Jei nežinai, nelauk, surask savo tiesą ... Ir nepasitikėk manimi, kol to nepatirsi.



9/3/2011 15:24

Wind of Change

Kaip beviltiškai pasijunti, kai supranti, kad viskuom, kas tikrai nuoširdžiai patinka, užsiimi nerimtai... Tiek daug visokių norų.. Tiek daug visokių užsiėmimų, kuriais mielai užsiimtum.. Ir taip užsiiemi visais po truputuką.. Bet va čia ir bėda yra.. Po truputuką.. Nieko rimtai ir labai.. Taip ir stoviu blaškoma skirtingų vėjų.. Noriu visko, o galiausiai liksiu be nieko.. Taip ir būna.. Taip ir bus.. Rodos yra tiek pasirinkimų, tiek pasaulių, tiek likimų.. Bet imi ir neišsirenki nei vieno.. Tie pasaliai rodos maži.. Kažkokie neužtektini.. Nepilni.. Nors atrodo.. Nustotum bėgti.. Sustotum, pasiliktum nors vienam iš tų gyvenimų ir būtum laimingas.. Galėtum turėti viską.. Būti savo srities pats pačiausias ir geriausias.. Bet ne.. To tau neužtenka, nusisuki ir keliauji toliau.. Link dar didesnių kryžkelių.. Link dar didesnių ir svarbesnių pasirinkimų.. O tu taip vis vengi ir grimzti giliau ir vis giliau.. Tie paslaptingi gyvenimo takai takeliai.. Gyveni ir vis nesusirandi sau to galutinio tikslo.. Galų gale ir nežinai ko siekti, ko norėti.. Taip ir stovi kryžkelėje visą gyvenimą.. Gal net sakyti 'stovi' neteisinga.. Nes galiausiai gaunas, kad ten apsigyveni.. Kaip ta vargana siela, nerasdama teisingo kelio.. Tik va baisu, kai tas tikrasis noras išsiverš iš gelmių ir pagaliau žmogaus siela supras, ko nori... Tas tavasis likimo traukinys bus seniai nuriedėjęs savo aptrupėjusiais bėgiais.. Nebesimatys net žymių.. ir vėjas pūs į kitą pusę.. Taip ir būna.. kai vargšas žmogus nežinai ko nori.. o gal ir žinai, bet nori per daug.. Eh, liksim sėdėti toje pamirštoje kryžkelėje ir lauksim, kol kokie nors paslaptingi vėjai nupūs nuosavus akmenukus kuria nors kelio linkme.. link to vienintelio tikriausio ir užtikrinčiausio pasaulio.. arba ne.. 

"Some of the most interesting people I know, don't know what to do with their lives."

Is it true?..
  

I can read your mind

   Ar kada pagalvojot apie minčių skaitymą?. Kaip viskas būtų daug papraščiau, jei tik galėtume skaityti kitų mintis?..Viskas taip būtų paprasta.. Akivaizdu ir aišku. Nekiltų tiek klausimų, kas greičiausiai sukeltų mažesnį domėjimąsi, bet visgi..

   Dažnai sėdėdama ir žiūrėdama pro langą , pagalvoju ką mąsto vienas ar kitas žmogus.. Kuris visiškai nieko neįtardamas praeina gatve.. Kartais taip smalsu įlįsti į kito žmogaus galvą.. Pamiršti savas bėdas, savas mintis, savas svajas.. Ir pamatyti kito žmogaus akimis, kitą pasaulį, kitus jausmus, kitas mintis. 

   Taip dažnai stoviu gatvėj ir dairausi.. Pro šalį pralekia tiek daug skirtingų žmonių, skirtingų gyvenimų.. Jie visi kažką galvoja, kažką jaučia, kažkur skuba, gyvena.. Ir taip norisi pažvelgt tai į vieną, tai į kitą iš vidaus.. Sužinot kas dedasi mažytėse jų galvose.. mintyse.. Bet tikriausiai tai tik mano didelis noras pabėgti nuo savųjų minčių, jausmų, kelių, pasirinkimų.. gyvenimo.... Eh .. Tie paslaptingi padarai žmonės.. 

   Viskas būtų taip paprasta, jei tik pamačius žmogų, sugebėčiau žinoti , ką jis galvoja.. Kad galėčiau suprasti ar verta juo pasitikėti, ar tai tik eilinis dar vienas žmogus.. Juk kiekvienas ne kartą būna situacijoje, kada minčių skaitymas tiesiogiai išvaduotų iš daugybės bereikalingų savų minčių.. Kurios, kai aplanko tą beribį minčių pasaulį..sunkiai beišeina.. Taip vis apkraudamos mintis dar labiau ir labiau.. O jų toj galvoj ir taip daug sruvena.. Net upeliu to nebegaliu pavadinti.. Audringas smulkių minčių vandenynas... 

Bet.. pagalvojus iš kitos pusės.. taip gal ir geriau.. Kai daugiau nežinai, smalsesnis daraisi .. Viskas daug įdomiau.. Nežinomybė visada traukia.. Gal dėl to mane ir traukia tie kiti gyvenimai, kitos mintys, kurių aš nežinau.. kurių nesuprantu.. .
   Aš noriu žinoti...