Prieini prie traukinio bėgių, lėtai juos nužvelgi ir pagalvoji, kaip viskas paprasta ir gražu. Pakeli galvą, ieškodamas mažų dangaus švieselių, tačiau pamatai tik mažą ir ryškų jaunaties mėnulį, bliuziškai lėtu ritmu lendantį iš juodžiausių debesų. Galvoji, kad nori viską pamiršti ir ramiai paskęsti šioje, pilnoje kasdieniškų gaidų, beprotybės pilkoje masėje. Išsitrauki cigaretę, susirandi geltoną žiebtuvėlį ir mėgini prisidegti. Vėl ir vėl, ir vėl, bet suvoki, kad vėjas ne tavo pusėje. Tada pakeli galvą ir apsidairai aplink. Pastebi visas tas pilkas būtybes, kurių nematei ligi šiolei. Jie visi tokie maži, pilki, vienodi ir kasdieniški su smilgstančiais, vos įžiūrimais pagaliukais tarp pirštų. Tai taip apmaudu. Tada atsidūsti, išsitrauki iš kišenės dėkliuką, padedi nelemtą cigaretę atgal ir giliai įkvėpdamas užsimerki. Lėtai pramerki akis, palengva pirštas nuslysta žiebtuvėlio ratuku ir tu jau žiūri į vos rusenančią liepsnelę. Ir tuo pačiu bliuzišku ritmu mėnulį atiduodi nakties tamsai, prižadėdamas jam, kad tu neprisidėsi prie tos rūke paskendusios pilkos beprotystės.