Ir visgi, tą akimirką, kai atomai tampa tokie dideli, taip stipriai gąsdinančiai dideli ir didingi, kad nebesugebi suvokti jų visumos, pirštas ant piršto pradedi lipdyti kažką, kas galiausiai susiformuoja į visatą tavo delne. Rodos neįmanoma, bet tai taip paprasta. Matyti gyvenimus, besileidžiančią saulę begalinėje pievoje, šokančius žiogus paskutinį šio pasaulio valsą. Nors ir tik trumpam, bet sukurta visata tavo delne yra tikra. Labai trumpai. Bet užtikrintai ji čia. Bet pamiršti kur ėjai ir staiga stovi begalinių kolidorių apsuptyje, skirtingų spalvų sukūryje, ir ką pasirinkti - nežinai. Bet ar tai svarbu. Jei ilgai delsi, ankščiau ar vėliau pats pasirinkimas tave pasirinks. Ir tas atitrūkimas nuo pasaulio visoje maišatyje, vis tiek negali pabėgti nes žinai, kad nenori, tave laiko, tavo paties pasirinkimu. Pats prisiriši ir kartais užsimiršęs bandai bėgti tolyn, tada trukteli atgal ir suvoki, kad bėgti nenori. Tik tas skausmas, rėžiantis visus tavo jausmus... pavargau. Noriu nustoti jausti visais savo pojūčiais. Bent trumpam. Labai trumpam. Užmerkti lengvai pavargusias akis ir pamiršti, kad egzistuoju. Neliesti, neužuosti, nematyti, nejausti , tik pailsinti nuvargusius jutimus. Metas viską pradėti iš naujo.